2012-ŲJŲ MŪŠIS DĖL SEIMO

24 pulkai, tūkstančiai karių, rūstūs veidai ir prakeiksmai priešams. Tarsi gūdžiuose viduramžiuose lemiamą kovą dėl valdžios ir postų, turto ir pinigų susirinko visi, naivūs ir nuskriausti, patriotiški ir sąžiningi, godūs ir pikti, parsidavę ir išdavikai. Prisidengę laisvės, patriotizmo, teisingumo ir meilės Lietuvai bei jos žmonėms vėliavomis, visi pulkai iki mūšio dienos, spalio 14-osios, verbuos rekrutus, kurie lemiamą dieną įsmeigs rinkimų biuletenį jų priešams į nugarą. Nė vienas jų neverbuos žmonių siūlymais juos nuskurdinti, sustiprinti oligarchiją ir padidinti Kremliaus pelną, visi verbuos siūlydami daugiau laisvės, teisingumo, darbo, o svarbiausia – pinigų. Net ir tos partijos, kuriomis žmonės jau kelis kartus patikėjo ir kurių vadai po pergalės rinkėjus išdavė, valstybės turtus pasidalijo su kitos valstybės valdovu bei vietos kunigaikštukais, beldžiasi į duris, lenda pro langus, aiškina gatvėse, kad būtina telktis kovai už laisvę ir dėl pinigų. Suprasti, kodėl šie pulkai dar egzistuoja, įmanoma, nes jų vadai pasirinkimo, matyt, neturi, o kariai arba taip pat neturi pasirinkimo, arba paprasčiausiai negali pripažinti, kad pasirinkę ne tą vadą suklydo ir bijo prarasti galimybę bent jau pakovoti dėl asmeninės gerovės. Daug sunkiau atsakyti, kodėl lietuviai vis dar eina į šiuos pulkus ir kodėl šiuos pulkus aptarnaujanti žiniasklaida taip įsitikinusi jų pergale.

Į pirmą klausimą atsakymas paprastas, nes gyvenimas daugeliui žmonių iš tiesų sunkus, daugybėje sričių veikianti ekonominė ir teisinė sistema priešiška paprastam piliečiui. Norint tai pakeisti, reikia laiko ir daug kryptingų pastangų, todėl tie, kurie ant kiekvieno kampo žada gyvenimą greitai palengvinti, negali nesulaukti dalies rinkėjų, norinčių tikėti stebuklais, palaikymo. Tačiau, bandant atsakyti į klausimą, kodėl šie pulkai ir vėl neabejoja savo pergale, verta žvilgtelėti į istoriją. Jau ne kartą Rusija laimėjo karą išsekinusi priešus. Praėjusi mėnesį Rusijos kazokai su žirgais išsirengė žygin iki Paryžiaus, kuriame ketina paminėti pergalę prieš Napoleoną. Per šį karą carinė Rusija kelis kartus turėjo trauktis ir net atiduoti Maskvą. Tačiau, prieš atiduodami Maskvą, rusai patys savo sostinę sudegino, kad priešai, patekę į miestą, išsektą ir nusilptą. Tuo metu, kai Napoleono kariuomenė Maskvoje laukė, kada pagaliau caras susitaikys su pralaimėjimu ir pripažins jų pergalę, mobilūs Rusijos kariuomenės pulkai buvo pasiųsti i priešo užnugarį, kuriame darė viską, kad trukdytų tiekti išteklius, todėl po kiek laiko Napoleono kariuomenė iš Maskvos pasitraukė be mūšio, nes sudegintoje ir išvogtoje priešiškai nusiteikusių žmonių žemėje nebuvo prasmés likti. Ši teritorija, užuot sustiprinusi Bonaparto imperiją ir kariuomenę, jas tik susilpnino. Šiandien Lietuvoje milijardai litų Europos Sąjungos (ES) lėšų, kuriuos paskirstė ankstesnė valdžia, investuoti ne ė sritis, kuriose galėjo būti sukurta gerai mokamų darbo vietų, o į infrastruktūrą. Deja, jai nusidėvėjus, ir vėl reikės investuoti Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus. Taigi, užuot stiprinus Lietuvos ekonomikos potencialą, jis buvo alinamas. Kelios galingos žiniasklaidos grupės nuosekliai stengiasi įtikinti visuomenę, kad visas blogis ateina iš Vakarų ir kelia grėsmę lietuvių tautai, o Lietuva, būdama ES narė, yra nelaisva. Taip kuriamas neigiamas visuomenės požiūris į Vakarus kaip i sistemą ir i vakarietišką Lietuvą bandančias įtvirtinti partijas. Taigi, žemė deginama, visuomenė priešinama ir tetrūksta vieno – kad Vakarams ištikimi pulkai būtų galutinai sutriuškinti spalio 14 dieną. Dėl šios priežasties suteikiamas žiniasklaidos palaikymas ir verslininkų parama visiems, kas tik nori kautis dėl valdžios ir padeda didinti nepasitikėjimą šiuo metu valdančiais provakarietiškais politikais. Taip formuojama emocine aplinka, kurioje kiekvienas doras pilietis turi kilti i XXI a. Tėvynės karą su Tėvynės sąjunga ir kitomis partijomis, simbolizuojančiomis partnerystę su,,supuvusiais” Vakarais. Taigi, naujų politinių darinių, kurie eitų kautis su sovietinės nomenklatūros struktūromis ar Kremliaus veikiamomis partijomis, nematyti, o pasiryžusiųjų susidoroti su dešiniaisiais – nors tvenkinį tvenk. Iki lemiamo mūšio dienos stengiamasi išsekinti vakarietiškas partijas, kad nomenklatūrinių ir prokremliškų partijų pulkai galėtų suduoti lemiamą pergalingą smūgį ir išlaisvinti Lietuvą,

Analizuojant šių laikų kutuzovų dėliojamą mūšio planą, matyti, kad dirbama tikrai kruopščiai ir labai profesionaliai. Gal tik su Vito Matuzo byla bent kol kas skystokai išėjo, todėl reikėtų įdėti truputėlį daugiau darbo, kad tie, kurie dar mano, jog Tėvynės sąjungoje yra mažiau korupcijos nei nomenklatūrinėse ar prokremliškose partijose, ir tuo suabejotų paskutinę savaitę prieš rinkimus. O visi kiti sprendimai tiesiog tobuli.

Jei Lietuvos visuomenė, suprantanti, kas vyksta, tylės, dar kartą bus išsidalytos ES lėšos, galutinai perimtas Lietuvos energetikos potencialas ir supriešinta mūsų visuomenė. Todėl, gerbiamieji skaitytojai, dabar yra metas visiems pasakyti savo nuomonę, nes jei inteligentija tylės, tai didelė dalis visuomenės ir vėl balsuos už Petkos ir Čiapajevo būrius, o tai reiškia, kad užuot tobulinę sistemą, trukdančią kurti skandinavišką gerovę, ir toliau dalyvausime geopolitiniame Vakarų bei Rytų kare. Deja, istorijoje nėra nė vienos valstybės, kuri būtų klestėjusi, kai per ją nuolat žygiavo skirtingų kariuomenių pulkai.

——

Didelės dalies Lietuvos verslo ir žiniasklaidos elito prisitaikėliškumą bei esamų procesų ignoravimą galima paaiškinti godumu, siekiant pasirūpinti savo gerove, ir baime, kad pasikartos tie metai, kai, ką tik bučiavus ranką Napoleonui, netrukus ir vėl reikėjo bučiuoti ranką caro paskirtam generalgubernatoriui ir lenktis daug žemiau. Tačiau kol Lietuvoje galime džiaugtis demokratija, kiekvienas turi teisę pasiruošusiems žemai nusilenkti pasakyti: „Ačiū, bet gal ne“.

Straipsnis iš žurnalo “Valstybė”

Komentuokite