Apie valstybinio turto valdymą

Norėčiau trumpai stabtelėti ties vienu  valstybės pajamų didinimo  srities aspektu.  Kalbu apie valdančiajai koalicijai ir Vyriausybei iškeltą uždavinį surasti  įstatyminius instrumentus, įgalinančius padidinti valstybės valdomo turto vertę, taip iš jo gauti kuo didesnę grąžą. Mechanizmo – kaip ūkiškiau ir efektyviau naudoti valstybės turtą paieškos pakankamai intensyvios, tačiau peržvelgus kai kurių valstybės įmonių veiklos principus ir jų įnašų į valstybės biudžetą dydį, akivaizdu, kad jau dabar finansinė nauda galėtų ženkliai padidėti.

Visų pirma, turime susitarti, kad matuojame tą naudą tuo pačiu matu. Dabar kalbame apie valdomą 18 mlrd. valstybės turtą ir iš to pernai gautą 45 mln. Lt dividendų sumą. Tenka pastebėti, kad pagal įstatymą tik akcinės bendrovės bendrovės moka dividendus, o turtą valdo ir valstybinės įmonės, kurios moka pelno mokestį. Pagal Biudžeto ir finansų komitete klausymuose iš 7 valstybės imonių bei valstybės kapitalo AB (toliau – įmonių) gautus duomenis, taip pat pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis pirmiau paminėtų 7 įmonių valdomas turtas 2009 metais siekė apie 11 milijardų litų.  Šios įmonės 2009 metais į valstybės biudžetą sumokėjo 130,2 mln. litų pelno mokesčio bei dividendų (tarp jų 118,6 mln. litų pelno mokesčio ir tik 11,6 mln.litų dividendų). Tuo tarpu bendra šių įmonių išmokėtų dividendų suma sudarė 99,2 mln. litų, tarp jų pirmiau paminėti 11,6 mln litų pervesti į valstybės biudžetą. O kur dar Lietuvos Banko uždirbtas 150mln. Lt pernai ir sumokėtas 363 mln.Lt  pelnas šiemet? Tokiu būdu, kalbant apie grąžą už naudojamą valstybės turtą , reikėtų tai būtinai įvertinti.

Įvardysiu keletą, mano nuomone, realiai galinčių padidinti biudžeto pajamas dalykų: valstybinių įmonių veiklos išgryninimą atskiriant pagrindinę veiklą nuo socialinių funkcijų vykdymo, valstybinių įmonių dalyvavimo labdaros ir paramos procesuose tikslingumo problematiką, aiškių užduočių dėl įmonių dividendų suformavimą bei – asmeninės vadovų atsakomybės reglamentavimą.

Per Biudžeto ir finansų komitete vykusius valstybinių įmonių vadovų klausimus paaiškėjo gana įdomūs ir, mano nuomone. – skubiai taisytini dalykai. Kalbėsiu pavyzdžiais. Valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ dengdama keleivių vežimo nuostolius išleidžia 162 milijonus litų. Tai – politikų pavesta socialinė funkcija, kuri, mano nuomone,  galėtų būti vykdoma iš biudžeto.  Sunkiai paaiškinama ir tai, kad valstybinė įmonė atlieka mecenato, renginių, kultūrinių projektų rėmėjo, labdaros teikėjo funkciją.  Mano giliu įsitikinimu, tokios bendrovės kaip “Lietuvos geležinkeliai” indėlis jau  į 2011 metų valstybės biudžetą gali  būti keleriopai didesnis. Ne valdyba ir ne direktorius sprendžia – kaip skirstyti pelną, nustato dividendų dydį. Šių klausimų sprendimas – akcininko, t.y. – valstybės prerogatyva. Kol kas akcininkas užima pasyvaus stebėtojo vaidmenį.

Per klausymus Biudžeto ir finansų komitete iš valstybinių įmonių vadovų išgirdau dar vieną sunkiai paaiškinamą dalyką – jiems niekas nesuformuoja užduočių dėl dividendų. Ką tai sako? Kad valstybinių įstaigų vadovų atsakomybės, motyvacijos klausimai siekiant įmonių  veiklos efektyvumo, naudingumo biudžetui  – praktiškai eliminuoti. Bus dividendai valstybei, ar jų nebus – vadovo alga nuo to nei padidės, nei sumažės. Beje – algų dydžių pagrįstumo problema – vis dar skausmingai atvira. Kaip ir ką tik paminėtas valstybinių įmonių vadovų asmeninės atsakomybės klausimas.

Valstybinių įmonių vadovų iniciatyvumą ir pastangas pildant valstybės iždą puikiai iliustruoja toks epizodas: iš daugybės valstybinių įmonių gal vienintelė – Generalinė miškų urėdija  (GMU) savo iniciatyva, nelaukdama specialių nurodymų ar raginimų pateikė Vyriausybei siūlymų programą – kaip miškininkai gali valstybės biudžetą pagausinti papildomais 20 milijonų litų (prie jau garantuoto 46 mln įnašo). Kur kitos įmonės? Pykti kaip ir negalima, nes įpareigojimo teikti tokius siūlymus – nėra.

Beje,  viešųjų paslaugų atlikimo  problema aktuali ir miškininkams – miškų atsodinimas, gaisrų gesinimas, kitos panašios veiklos kainuoja apie 25 mln. litų. Kai tuo tarpu kitose valstybėse visas pelnas už medienos pardavimą patenka į biudžetą, o papildomos funkcijos finansuojamas atskira valstybės biudžeto eilute. Tačiau net ir esant dabartinei situacijai  iš vieno miško hektaro  į valstybės biudžetą gaunama 6,78 euro pajamų. Kai tuo tarpu šioje srityje pavyzdžiu mums teikiama Švedija –  tik 6,18 euro (Žemės ūkio universiteto mokslinio tiriamojo darbo duomenys)

Per klausymus komitete ne vienas kartojo esantis tik akcininko (valstybės) nurodymų vykdytojas. Nėra nurodymų – nėra ir pagrindo pareikalaut rezultato. Situaciją siūlyčiau taisyti labai paprastai – suformuokim aiškius konkrečius uždavinius valstybės įmonėms ir jų vadovams. Šioje vietoje politikų misija turėtų ir baigtis. Mano supratimu,  įmonę turi valdyti ne politikas, ar valdininkas, o stiprus reikiamos srities profesionalas. Pavyzdžių toli neieškosiu. Man einant Panevėžio mero pareigas AB „Panevėžio energija“ prigijusi praktika sėkmingai tęsiama ir iki šiol. Įmonei vadovauja su politika nieko bendro neturintys specialistai ir drįstu pastebėti – vadovauja labai sėkmingai.

Suprantu, nuosavybės gerinimas yra jos konkurencingumo bei stabilios ir nuoseklios investicijų grąžos garantija. Tačiau valstybei sudėtingu finansiniu laikotarpiu derėtų mažinti investicijoms ir plėtrai skiriamų lėšų dalį. Jokiu būdu nesiūlau „išgręžti“ valstybines įmones iki paskutinio cento. Turime surasti aukso vidurį. Tam yra begalė instrumentų. Įvardijau tik keletą. Siūlau į biudžeto formavimą žvelgti pirmiausia kaip į  visų mūsų pareigą  surinkti kuo daugiau pajamų ir tik paskui ginčytis dėl jų skirstymo ir dalinimo.

Komentuokite