Būkime ne šalia. Būkime kartu su Valstybe

Būkime ne šalia. Būkime kartu su Valstybe

J.Marcinkevičiaus poemoje  „Mindaugas“ pasakyti žodžiai:  „O gal tėvynę reikia visą laiką

                                                                                                   Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?

                                                                                                   Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta…“ paprastai ir labai aiškiai nusako žmogaus santykį su Valstybe. Sveikindamas Lietuvos Valstybės dienos proga sakiau tą patį, tik kitais žodžiais – valstybę kuriame mes. Turime tai, ką sukūrėme. Nepatinka? Kas? Kūrinys, ar – kūrėjai? Kūrėjai – mes visi. Ir kiekvieną akimirką savo kasdieniais, rodos, nereikšmingais darbais keičiame savo Valstybę.

Per tūkstantį metų  ji buvo ir galinga, ir sugniuždyta, pavergta ir išvaduota. Man ji gražiausia – kai laisva, nepriklausoma, ori ir  mylima. Nuoskaudų yra, tačiau pasakyt, kad nemylime savo Tėvynės nes čia brangus benzinas – liežuvis neapsiverčia. Juk ne Valstybė kalta, kad mūsų apetitas geram gyvenimui auga. Gerai, kad auga. Tik galimybės kartais nesuspėja su norais. Ir geriau  neprognozuoti kokią Valstybę turėtume šiandien, jei  meilė jai tebūtų paremta materialine nauda. Knygnešiai, tremtiniai, partizanai, laisvės gynėjai neklausė: „O kas man už tai, kad ginsiu savo Tėvynę? Kiek sumokės ji? Kokios socialinės garantijos, kas iš to mano šeimai….“. Gal kam ir keistai skamba, bet šimtai, tūkstančiai žmonių tai darė už dyką. Ir jie – turtingesni už  svarstančius – ar apsimoka už dyką pajudinti pirštą dėl Valstybės. Tarsi ji – sau, o žmonės – sau. Skepticizmo viršūnė – rinkimai, nes balsuot esą irgi – nebeapsimoka. Perfrazavus J.Marcinkevičių beliktų tik  sustot ir žiūrėt kaip Valstybė miršta.

O kas toliau? Manau, kad labai dažnai supainiojame du dalykus – valdžią ir Valstybę. Įsitikimas, kad abejingumu, pasyvumu baudžiame valdžią dažnai klaidingas. Valstybė – ne valdžia, o mes visi.  Kiek atidavėme ją kurdami, tiek gavome. Tad  priekaištą, kad Valstybė nesirūpina savo žmonėmis galime ir kitaip išreikšti – prarandame poreikį rūpintis vieni kitais.

Valstybės dienos proga vieni kitiems likime įvairiausių prasmingų dalykų – kilnumo, išminties ir siekio didžiuotis savo Valstybe. Norėčiau palinkėti apie Valstybę galvoti kaip apie save, apie savo šeimos narį, draugą, kaimyną. Kaip apie žmogų, už kurį jautiesi atsakingas, džiaugiesi jo sėkme ir kenti dėl jo nelaimių. Juk į draugą nežiūrime kaip į pinigų maišą, ir nepaliekame jo, jei tas maišas ištuštėja. Valstybė – gyvas, besikeičiantis darinys. Ji keičiasi tiek, kiek keičiasi ją kuriantys. Padėkime sau tapti turtingesniais. Visų pirma – dvasia, požiūriu į savo pareigą  būti ne šalia Valstybės o kartu su ja.

Komentuokite