D.Matuzienė: „Esu žmona, motina, močiutė, o ne susidorojimo su Matuzu įrankis“

Nuo 2011 metu lapkričio 30 d. viešojoje erdvėje (spaudoje, televizijoje ir k t. ) nuolat pabrėžtinai ryškinama mano, t. y. Danutės Matuzienės, asmenybė tuo aspektu, kad aš esu buvusio Panevėžio miesto mero ir dabartinio Seimo nario Vito Matuzo žmona.

Taip, esu jo žmona jau ketvirtį amžiaus, didžiuojuosi savo vyru, jo asmeninėmis savybėmis, o ne pareigomis ir nebegaliu tylėti, kai matau kaip ir mane – ne politikę, bandoma paversti nesąžiningos politinės kovos įrankiu.

Sveiku protu nesuvokiama, kaip oficialus valstybės tarnautojas, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) viešųjų ryšių departamento atstovas Golubevas, viešai teigia neva aš, Danutė Matuzienė ”buvusio miesto mero ir dabartinio Seimo nario žmona”, „būdama žemėtvarkos skyriaus darbuotoja” (ar net vedėja – gerai nepamenu), esu susijusi su kažkokiais 72 sklypais. Matydama šį viešą pasisakymą vienoje iš televizijų ir skaitydama tuos pačius teiginius internetiniuose portaluose piktinausi ir galvojau : kam taip prireikė paskleisti šį įžūlų melą? Ir dar supratau, kad šios melagingos informacijos tiekėjas turėjo būti labai įtakingas žmogus, nes nepatikrinta ir išgalvota informacija valstybės tarnautojo lūpomis skubiai buvo išplatinta visais įmanomais būdais. Atsakingai pareiškiu, kad niekada nedirbau jokiame žemėtvarkos skyriuje. Tačiau paskleidusiems melą tokio pasiaiškinimo visai nereikia.

Šiandien, kai visiems akivaizdu, kodėl sukurpęs bylą prieš mane, buvęs Panevėžio STT vadovas skubiai prieš Seimo rinkimus neva pasiligoja ir palieka savo postą, esu linkusi manyti,kad Povilas Urbšys ir galėjo būti tos melagingos informacijos tiekėju.

Ilgus metus bergždžiai bandydami bent maža dalimi prilygti V. Matuzui išmintimi, darbštumu ir padorumu, jo oponentai. tarp kurių kaip dabar suprantu – ir P. Urbšys, ėmėsi Matuzų šeimos sunaikinimo plano pavadinimu „Ieškokite moters“ (Cherchez la femme). O moterį ne taip jau sunku surasti… Tai juk žmona – Danutė Matuzienė.

Labai gerai pamenu pirmąjį Vito interviu jį išrinkus miesto meru prieš bene penkiolika metų. Korespondentei paklausus “Kas už Jūsų stovi?”, Vitas atsake: „Partija“. Didžiuojuos juo iki šiol, kad išliko nuoseklus, nepalaužiamas ir tvirtas. Tik tąsyk supratau labai nedaug – tik tiek, kad prasideda naujas atsakingas gyvenimo etapas. Iki tol išbandymų nešykštėjęs likimas atsisuko mums kita, politinio gyvenimo puse.

Kaip politiko žmona, ne tik žodžiais pritariau vyro pasiryžimui tarnauti žmonėms ir,kiek leido mano jėgos, stengiausi prisidėti savo kukliais darbais. Jutau didžiulį džiaugsmą padėdama žmonėms ir negailėjau tam nei savo laiko, nei jėgų. Gal dėl to siekiantieji nuo politinio kelio nustumti V. Matuzą su tokiu didžiuliu užsidegimu ir neslepiamu pasitenkinimu ėmėsi trypti Matuzo moterį.

Moterį, kurios dienos lėkdavo besirūpinant nuo gimimo sunkiai sergančiu sūnumi (iki 9 metų sūnui Vytautui per penkiasdešimt kartų teko iškęsti kaulų lūžius), trimis dukromis, anksti nuo klastingos ligos mirusio brolio našle ir dviem jo dukterimis, sėkmingai besidarbuojant nuosavam versle ir visapusiškai padedant vyrui jo sunkiame darbe. Moterį, kurią už nuoširdžią pagalbą ir globą geru žodžiu mini ne vien Panevėžio: menininkai, ”Senamiestiečių” bendruomenes steigėjos, gabūs, ar likimo nuskriausti miesto ir rajono vaikai, ilgamečio projekto “Nedelsk” vykdytojai, J. Miltinio teatro senosios kartos aktoriai. Daugybei panevėžiečių esu nepamirštama kaip Aukštaitijos krašto nefrologinių ligonių asociacijos ”Nefrita“ rėmėja ir garbės narė, aktyviai dalyvaujanti visuomeninių organizacijų veikloje. Savo asmeninę piniginę labdaringais tikslais esu atvėrusi ne tik steigiant Panevėžio ligoninės funkcinių sutrikimų skyrių bei remontuojant Santariškių vaikų ligoninės ortopedijos skyriaus vonias, virtuvę ir tualetus ir nuperkant skyriui kėdes, asmeniniais pinigais suorganizavusi įžymaus visame pasaulyje kvarteto “Fine Art” iš Milvokio apgyvendinimą ir koncertą Panevėžyje, finansavusi smuikininko Martyno Švėgždos fon Bekkerio kelionę lektuvu iš Paryžiaus į Vilnių ir atgal, kad miestiečiai išgirstų jo rečitalį. Esu finansavusi ir I Respublikinį fortepijoninių ansamblių konkursą… Darydama šiuos ir daugybę kitų darbų niekada nesiekiau dėmesio sau, reklamos savo vyrui. Man atrodo, kad dalintis, padėti – pareiga, džiaugsmas, mūsų gyvenimo šioje žemėje įprasminimas. Niekad nemaniau, kad šmeižtas, melas ir pyktis yra stipresni už gerumą ir tiesą. Akivaizdu, kad tai, ką normalus žmogus laiko gėriu, kėlė vis didesnį susierzinimą V. Matuzo politiniams oponentams.

Pradėta nuo publikacijų spaudoje, nuo vis įnirtingesnių ir piktesnių Vito kaip politiko veiklos vertintojų komentarų, nuo puldinėjimų ir viešų įžeidinėjimų dėl neva neteisėto praturtėjimo.

Prieš porą metų palaidojau garbingo amžiaus vienišą žmogų, kurį globojau 15 metų, o slaugiau iki paskutinės gyvenimo dienos. Prieš dvejus paskutiniuosius gyvenimo metus žmogus manęs paprašė (kad būtų jam ramiau) pasirašyti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kurioje jam priklausantys 2 gyvenamieji kambarėliai mano gimtuose namuose Svalios g. už jo priežiūrą po mirties atitektų man. Ilgai mąsčiau. Tai nelengva našta moteriai, turinčiai darbus, šeimą, pareigas, neįgalią motiną. Sutikau galvodama apie seną ligotą žmogų, o ne apie mūsų šeimos turtų ieškotojus. Pagal įstatymą, globotiniui dar gyvam esant,turejau sutartį užregistruoti Registrų centre. Man dar nepriklausantys kambariukai įregistruojami kaip bendroji mūsų su Vitu būsimoji nuosavybė su begale sąlygų globotinio naudai. Reakcijos ilgai laukt neteko (nė nenustebau, nes per tiek metų tapo aišku, kad stebimas kiekvienas mūsų šeimos krustelėjimas). Seimo posėdžių salėje žurnalistė spaudžia V. Matuzą pasiaiškinti kaip jis, būdamas Seimo nariu, praturtėjo!!! Juodinami esame dėl to, kad aš nuoširdžiai deklaravau išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Ir mūsų asmeninio gyvenimo juodieji metraštininkai mums iš karto “prirašė” dar tik popieriuje esantį nekilnojamąjį turtą kaip pavogtą iš “valdiško lovio”.

Tuomet buvo labai skaudu ir vis galvojau: ar tie žmonės, kurie vis šaukia, kad vagiame ir turtėjame, kurie vis lipdo mums neteisėtai pralobusių etiketes, yra sveikos nuovokos….

Pasirodo, nuovoką jie turėjo – čia gi, kaip dabar suprantu, buvo plano dalis…

Paskui pasijutau sekama. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pati iš karto susivokiau. Perspėjo mane vienas geranoriškas valdininkas: esą nugirdęs pokalbį, kad vieno iš Panevėžio seimūnų šeima yra sekama.

O ir sodo kaimynė pasibėdavojo, kad keliukas už jos namelio per lietingą rudenį svetimų automobilių išvažinetas, kaip niekad anksčiau nėra buvę. Man jau ir aiškinti nereikėjo, kokie svečiai kaskart vis vėlyvais vakarais „parlydėdavo“ mane iki namų, ar lodydavo naktimis mūsų keturkojį sargą. Ne vieną kartą, įsisiautusi į vatinuką, vidurnaktį, pasišviesdama prožektoriumi esu užklupusi prie mūsų tvoros „šiaip sau“ budinčias mašinas. O „atsitiktinių“ kavos ir arbatos mėgėjų Babilono kavos namuose vis įsitaisančių šalia manęs tai ne tik veidus,bet ir automobilių numerius įsidėmėjau.

Šiandien jau beveik suprantu, kodėl beveik prieš metus prasidėjo protu nesuvokiami dalykai. Apkaltinta. Sulaikyta. Dvi paras laikoma areštinėje.

”Sekundės” laikraštyje skelbtame interviu tada P. Urbšys pasakė, kad dabar mafija vaikšto su kostiumais… Tikrai… Tą naktį ir pas mane atvažiavo vyrai su kostiumais. Ieškoti to sunkiai įveikiamo Matuzo moters. Gal ji išsigąs, puls į ašaras ir taps susidorojimo su jos vyru bendrininke. Jau tada supratau, ko iš tiesų ieškoma ir kodėl būtent taip ieškoma. Supratau, kad turint tikslą sukompromituoti – nebesirenkamos priemonės. O vėliau paaiškėjo, kad tai – įprasta, kad aš pirmoji, bet toli gražu ne paskutinioji, kurios ieškojo vyrai su kostiumais. Mano mintis aiškiai patvirtino vėliau neteisėtai (kaip pripažino ir Panevėžio apygardos teismas) sulaikyto ir areštinėje kompromituoto A. Romanovskio paviešinti teiginiai.

Tą naktį pas mane atėjusiems kostiumuotiems vyrukams pasirodžiau nepakankamai nuolanki ir nenuoširdi. Padėtį pulta taisyti vežiojant mane po Lietuvos areštines. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kiek bauginančiu vardu „areštinė“ vadinama patalpa ne tokia jau ir maža… Į ją patekusi dar pamaniau: oho, kiek vietos vienam žmogui. Sukūrę šeimą tokio dydžio kambaryje gyvenome šešiese ir visom išgalėm kovojome su užplūdusiais tarakonais (ėjo 1984 metai). Areštinė, palyginus su pirmaisiais šeimos namais, atrodė padoriau.

Aš, nenutuokdama apie tuomet žiniasklaidoje paskleistą Matuzo naikinimo plano vykdytojų “sensaciją”, esą Matuzienė areštinėje bandė žudytis, nesusipratau bent kokių vaistelių paprašyti, ar kažkaip pavaizduoti, kad blogai jaučiuosi. Tiesiog ramiai laukiau nesusipratimo pabaigos ir… gerai išsimiegojau, nes prieš kelias dienas buvau grįžusi iš varginančios keliones į Lenkiją, kur lankiausi su tikslu padėti sūnui. Nemiga tikrai nekankino, kraujo spaudimas nešokinėjo, ašaros upeliais neplūdo, širdis nelipo iš krūtinės, nes nesijaučiau kalta nei prieš Dievą, nei prieš žmones, nei prieš įstatymus. Tuomet negalėjau žinot, kad mano Mama,mano šeima išgyvena tikrų tikriausią siaubą žurnalistams atsakinėdami kaip jie jaučiasi dėl mano „savižudybės“.

Bandymai pavežioti mane po valdiškas įstaigas ir “padaryti nuoširdžia”,- ne tas metodas palaužti moterį, kuri per 57 savo sąmoningo gyvenimo metus jau kelis kartus “kėlėsi iš numirusiųjų”, bet dėl daug rimtesnių priežasčių, nei išgalvotas šmeižtas,melas ir nepagrįsta purvo lavina.

Labai išgyvenau, kai mano mamą ištiko pirmasis infarktas ir būdama dar vaikas lėkiau Senamiesčio gatve ieškodama telefono automato greitajai iškviesti. Tada rodės, kad laikas sustojo, kad mirsiu, kaip buvo baisu jos netekti.

Kentėjau, kai gimus sūnui medikai buvo man tiesūs ir negailestingi. Tiesiai pasakė: „Jūsų vaikas neišgyvens…“. Tačiau ir tąsyk, kai žemė slydo iš po kojų, mūsų šeimos susikaupimas, tikėjimas, daktarės Vitalės Bružienės kantrybė, daktaro Sauliaus Antanavičiaus, Santariškių vaikų ligonines ortopedijos skyriaus kolektyvo ir daugelio kitų pasiaukojimas padėjo sūnui Vytautui išgyvent. Sūnus gyvena,dirba pagal jėgas. Dainuoja. Dainuok, sūnau, dainuok,gyvenk ir skleisk kitiems tikėjimą –TU GALI… MŪSŲ ŠEIMA GALI

Maniau kad niekada nebepakilsim, kai apvogė namus ir sudegino verslą, tačiau ir tuomet išgyvenom.

Buvau sukrėsta, kai nuo klastingos ligos staiga mirė brolis, palikęs 1,5 ir 3 metukų dukreles ir bejėgę, besveikatę žmoną. Susikaupėm, surėmėm pečius. Atlaikėm.

Širdis verkė iš sielvarto, kai buvo nušautas žentas, rodos nebeliko jėgų paguosti raudančius dukrą ir ketverių dar neturintį anūką, bet ir tai ištvėrėm.

Bene pirmą sykį rimtai įsiutau, kai P. Urbšys “Sekundės” laikraščiui duotame interviu apkaltino mane, neva aš, būdama bendrabučio komendante (nors dirbau Gyvenamojo ūkio baro viršininke) skriaudžiau sąjūdiečius. Jo melagingus teiginius vertinu kaip neadekvačiai mąstančio ir gyvenime neatsakingai besielgiančio žmogaus sapaliones…

Taip P. Urbšys kalba apie jam visiškai nepažįstamą moterį, kuri jau 1974 metais “Ekrano”gamykloje kartu su žygeiviais, knygos bičiulių draugijos nariais puoselėjo Laisvos Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idėjas. Noriu žiūrėdama į akis paklausti Jūsų, P. Urbšy, ir kitų, save laikančių ypač nusipelnusiais ir tarsi užsikirtusios plokštelės kartojančių – kur buvo V. Matuzas sausio 13-ąją: Kiek jums metu tada buvo, kai aš, tėvo rankomis pasiūtą Trispalvę žygyje “Daukanto taku” nešiau? Kur jūs tada buvote?

Apie tai, ką patyriau, kai buvau atleista iš gamyklos (jau vyrui dirbant miesto meru) pagal etatų mažinimą, nepasiūlius man net menkiausio darbo, (nors įstatymuose tai numatyta) papasakosiu, kai aprašysiu savo patirtis per 25 darbo “Ekrano” gamykloje metus. O dirbti pradėjau 17 metų ir mokslus dirbdama baigiau. Dirbdama gamyklos bendrabučių ūkio viršininke, būdama atsakinga ir už bendrabučio korpusą, kuris buvo administruojamas kaip spec. komendantūra, pažindama per 1500 tuomečių bendrabučių gyventojų, turiu ką papasakoti savo atsiminimuose. Juolab, kad daugelis tų žmonių ir jų vaikų yra mūsų miesto žmonės ir jiems mano ir jų išgyvenimai tikrai nebus svetimi. Buvusiems to meto ir dar tebeesantiems politikams G. Lukoševičiūtei-Umbrasienei, J. Beinortui, J. Bečeliui, V. Satkevičiui taip pat kai ką priminsiu. Nes manau, kad dalis tiesos, toji dalis, kuri patogi kažkam – dar nėra tiesa.

Labai atsakingai teigiu, kad jokia neteisėta veikla neužsiėmiau. Visą savo gyvenimą labai daug ir sunkiai dirbau. Gyvenu teisinėje valstybėje ir ginsiu save visais įmanomais būdais ir visose galimose institucijose. Visapusiškai remiu savo vyrą jo politinėje veikloje ir niekada nepamirštu jo atsakymo pirmajame jo viešame interviu į klausimą, kas už jo stovi. Partija – tai yra žmonės. Žmonėms norėčiau priminti prieš keleta metų miesto poetės E. Pažemeckaitės Vitui dedikuotas eiles:

„Tu esi šiai vietovei gražiausias ir tobulas ženklas, tu esi šios vietoves rimtis ir spalva

Tegul laikas Tave dar ne kartą mums renkas, tegu leidžia mums tart – pasirinkom tave!“

Pagarbiai,

Danutė Matuzienė, Panevėžys

Komentarų: 3 apie “D.Matuzienė: „Esu žmona, motina, močiutė, o ne susidorojimo su Matuzu įrankis“”

  1. vitalija Says:

    Stiprybės, ponia Danute, Jums ir jūsų šeimai. O apie gerbiamą V. Matuzą gražiau už poetę Elvyrą ir pasakyti nebeįmanoma – viskas tais keiais žodžiais pasakyta.

  2. tiesa Says:

    Labai suprantu Danutės išgyvenimus. Esu viena iš „1500 tuomečių bendrabučio gyventojų“. Aš taip pat turėčiau ką papasakoti savo atsiminimuose. Gerai pamenu Knygos bičiulių draugijos organizuotas ekskursijas, kurias vesdavo Julius Beinortas. Tai būdavo nepaprastos išvykos – dvasingos, apgaubtos žodžiais nenusakoma patriotine lietuvybės aura. Mus tada jungė Laisvos Lietuvos idėja. Danutė būdavo šių išvykų nuolatinė dalyvė, su savimi atsivesdavo dukrą. Labai šiltai atmenu, kaip vienoje ekskursijoje nuostabias eiles deklamavo Danutės dukra, mokinukė, talentinga skaitovė. Julius Beinortas turėtų prisiminti tą laikotarpį, nepakartojamą bendrystės jausmą. Jis neišnyksta savaime. Tik užsikonservuoja laiko tėkmėj.
    Man nekyla klausimas, kur Matuzai buvo Sausio 13-ąją. Kad „neįsiregistravo“ būstinės štabe, dar nieko nereiškia.

  3. Dalia Says:

    Šaunuolė Danutė! Tobula žmona ir protinga strategė!

Komentuokite