Dviračiais – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės keliais

Tradicinio TS-LKD dviračių žygio „Suk į dešinę“ maršrutas šiais metais vedė į Baltarusiją:  beveik 700 kilometrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) keliais buvo įveikti su didžiausiu pasimėgavimu. Turėjome progą pažinti puikius žmones, prisiliesti prie mūsų šalies istorijos, išvysti kruopščiai saugomus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystę menančius paminklus.

Maloni staigmena visų žygio dalyvių jau laukė prie Baltarusijos sienos. Buvome sutikti su duona ir druska, ir kas itin glostė širdį – puikia lietuviška daina „Augo kieme klevelis“.

Tai, kad važiuoji vietovėmis, kurios kadaise buvo neatsiejama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi – sukuria ypatingą kelionės atmosferą. Įspūdžių – daug. Ir visi jie – puikūs.

Apžiūrėjome atstatytą Lydos pilį. Lydos pilis buvo pastatyta apie 1330 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino įsakymu. Pilis buvo gynybinės linijos dalis. Liniją sudarė Naugarduko, Krėvos, Medininkų ir Trakų pilys. Per šimtmečius ją naikino laikas ir žmonių abejingumas, tačiau galima tik pasidžiaugti baltarusių požiūriu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinį paveldą – dauguma išlikusių paminklų, pilių atstatyti, prižiūrimi ir saugomi valstybės.

Antrąją žygio dieną pasiekėme Naugarduką. Naugardukas 13-14 a. buvo viena iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijų. 13 a. viduryje Naugardukas buvo prijungtas prie Lietuvos ir valdomas Vaišelgos, karaliaus Mindaugo sūnaus. Baltarusiai teigia, kad Naugardukas buvo pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė ir Mindaugo karūnavimo vieta. Mūrinė pilis buvo pastatyta Vytauto valdymo metais.Iki šių dienų pilis neišlikusi – tik keletas jos fragmentų. Tačiau net ne jie daro didžiausią įspūdį – o mūsų valstybės didybės, jos klestėjimo istorija. Reikia pastebėti, kad baltarusiai didžiuojasi LDK istorija ir  su didžiausia meile perteikia ją savo vaikams.

Žinoma, negalėjome aplenkti Miro pilies. Ji – išties ypatinga ir savo didingumu, ir – istorija. Miro pilis (15–16 a.) – viena iš didžiausių ir geriausiai išlikusių pilių Baltarusijoje. 2000 m. ji įtraukta į UNESCO saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.

Ne mažiau įspūdinga Nesvyžiaus pilis, 1513-1939 m. priklausiusi Radvilų giminei. Ji 2005-aisiais įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien ji atrodo kaip tikras architektūros perlas, nors dar sovietmečiu pilyje buvo įkurta sanatorija, o jos parkas – praktiškai sunaikintas. Būtent čia, Nesvyžiaus pilyje Žygimanto Augusto nurodymu buvo saugomas LDK archyvas, o šios pilies ansamblio Kristaus kūno bažnyčioje ilsisi 72 Radvilų šeimos  narių palaikai.

Simboliška, kad tokioje Lietuvai ir Baltarusijai svarbioje vietoje žygio metu susitiko abiejų šalių premjerai – Andrius Kubilius ir – Sergejus Sidorskis.. Pasidalinta kelionės įspūdžiais, aptartos galimybės Lietuvoje statyti Baltarusijai dujų terminalą, baltarusių Premjerą A.Kubilius pakvietė atostogauti į Lietuvą.

Įspūdį paliko ne tik LDK istorinis paveldas, bet  šalies kontrastai. Mums, jau atpratusiems nuo sovietinės simbolikos, buvo šiek tiek keista kiekviename miestelyje išvysti paminklus Leninui, Armijai išvaduotojai,  „sugrįžti“ į kolūkių ir planinės ekonomikos laikus.

Negaliu nepasidžiaugti Baltarusijoje sutiktais žmonėmis: nuoširdūs, darbštūs, smalsūs. Ne vienas neslėpė nuostabos ir net keletą kartų perklausdavo – ar čia tikrai dviračius mina Lietuvos premjeras, ministrai, Seimo nariai.
Kalbant apie LDK istorinį paveldą, jo reikšmę mūsų valstybėms baltarusiai su viltimi kalbėjo apie tai, kad  ateis laikas, kai vėl būsime kartu – kaip LDK laikais, ir mūsų žmonių nebeskirs sienos.

Norėčiau nuoširdžiausius linkėjimus perduoti ir už šiltą priėmimą padėkoti Gervėčių lietuvių bendruomenei. Dalyvavome šventose mišiose, vakarojome, daug bendravome su vietiniais lietuviais. Aš jais didžiuojuosi. Ir ne tik dėl to, kad visi jie puikiai kalba gimtąja kalba. Lietuviškai kalba ir jaunoji karta, veikia lietuviška mokykla, kurią lanko apie 70 vaikų. Rodos, siena turėtų viską sudėlioti į savo vietas – kam pažinti istoriją šalies, kuri – už sienos, kam mokytis kalbos, kuria nestudijuosi Baltarusijos universitetuose. Kaip kad kartais mėgstama paklaust: „O kas man iš to“. Gervėčių ir kitų lietuviškų kaimų Baltarusijoje žmonės kartais daug stipresni už mus, nes lietuvybė, meilė Lietuvai, pagarba savo gimtajai kalbai – yra įaugusi į jų sielos gelmę, tapusi neatsiejama asmenybės dalimi. Didžiuojuosi, kad jie išliko, kad išsaugojo savo tautinį identitetą. Manau, kad mūsų susitikimas – tikrai ne paskutinis. Gervėčiai ir ten gyvenantys nuostabūs žmonės  tapo vieta į kurią norisi sugrįžt dar ir dar kartą.

Nors per dieną teko numinti apie šimtą kilometrų, o oro sąlygos išties nelepino: buvo ir kaitros, ir iki paskutinio siūlo permerkiančio lietaus, kelionė paliko pačius geriausius prisiminimus. Momentinį nuovargį, buitinius nepatogumus su kaupu atpirko patirti įspūdžiai, sutiktų žmonių nuoširdumas.

Dėkoju kolegoms žygio dalyviams už puikią nuotaiką, už draugiškumą. Per savaitę dar geriau vieni kitus pažinome.  Niekas geriau nesustiprina tarpusavio santykių – kaip tokios kelionės. Džiaugiuosi, kad žygių dviračiais estafetę pamažu perima jaunoji karta. Anūkui Dominykui puikiai sekėsi, energija tryško per kraštus, tad – kelionės dviračiais tikrai nebus pamirštos. Netgi daugiau – keliaujančiųjų  jais ratas tik plėsis. Linkiu visiems, kurie dar skeptiškai žvelgiate į dviratį – tiesiog paimti ir pabandyti – galbūt atrasite naują – sveiką ir puikų laisvalaikio leidimo būdą.

Tai, ko nepajėgiau nupasakoti žodžiais, bandžiau įamžinti fotoaparato pagalba.  Užsukite į galeriją. Joje – nuotraukos iš žygio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės keliais. Kadangi jų yra tikrai daug,tai nuolat galeriją papildysiu. ☺

Komentuokite