Dviračių žygis „Suk į dešinę“ 2011. Ketvirtoji diena

Kelionės užrašai – akimirkos įspūdžiai. Gal jie šiek tiek nenuoseklūs, tačiau norisi jums papasakot kuo daug. Šį pasakojimą papildo pluoštas nuotraukų – užsukite į galeriją, šiandien dieną iliustruoja daugiau nei du šimtai nuotraukų. Dėkoju žmonai Danutei, kuri spėja fiksuoti gražiausias  akimirkas.

Trečiadienį pavadinau žvyrkelių diena, nes didžiąją  kelionės dalį  mynėme žvyrkeliais. Man gal ir visai nieko, tačiau mano dviratis tokio išbandymo neatlaikė, užstrigo ratas. Kelionę baigiau atsarginiu dviračiu. Šiandien įveikėme apie 90 kilometrų.

Žinoma, kelionėje žvyruotais keliais yra savo žavesio. Tačiau vargu ar tokį žavesį jaučia kasdien akmenuotu ir, pripažinkim,  ne visada tinkamai prižiūrėtu vieškeliu važinėjantys žmonės. Apie tai kalbėjomės su vietos bendruomenėmis. Jos laukia asfalto tarsi oro. Manau, kad turime rasti galimybių atnaujinti žvyruotų kelių asfaltavimo programą. Tegul pamažu, bet – judėti į priekį ir šioje srityje – būtina.

Iš nakvynės vietos Gineikiuose šiandien dviračius sukome į  Medvėgalio pusę. Mūsų komanda pasipildė naujais nariais.  Prisijungė europarlamentarė Radvilė su vyru ir Šilalės meras Jonas su dviem sūnumis.

Iki garsiojo piliakalnio – 14 kilometrų. Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas  Kalvos aukštis – 234 m. Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė: D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, L.A. Jucevičius, jam savo eiles skyrė Maironis. Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija. Man tiek suskaičiuot  nepavyko, bet nuo piliakalnio atsivėrusi panorama atima žadą. Taip ir norisi garsiai pasakyti: Lietuva, kokia tu graži!

Toliau – legendomis apipintoji  Laukuva. Laukuva pirmąkart paminėta 1253 m. kaip svarbus gynybinis centras Mindaugo sutartyje su kryžiuočiais. Didžiulį įspūdį padarė Laukuvos dvibokštė akmens mūro Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. 1624 m. senojoje Laukuvoje pastatyta medinė Laukuvos bažnyčia, po 1654 m. gaisro atstatyta dabartinėje vietoje. Laukuviškiai mus prie jos sutiko su muzika, gaivia gira ir gera nuotaika. Beje, būtent Laukuvoje 2010 m. pabaigtas statyti pirmasis Lietuvoje meteorologinis radiolokatorius. Jo aukštis 38 m. Šio meteorologinio radiolokatoriaus elektromagnetinėmis bangomis net 250 kilometrų spinduliu nenutrūkstamai realiame laike gaunama ir  apdorojama informacija apie meteorologinius reiškinius: viesulus, škvalą, krušą, perkūniją, smarkias liūtis. Mums tai dabar kaip niekad aktualu:)

Sietuvos kūlgrinda. Čia jau kiekvienas turi išbandyt savo kailiu, taip kaip mes kad išbandėme:) “Kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vežimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystume.” -taip mums pasakojo gidas Linas. Apie šią vietovę sklando daug legendų: esą čia buvo skandinami kryžiuočiai. Ne mažiau paslaptingos ir kūlgrindos apylinkės. Netoli kūlgrindos dešiniajame Sietuvos upelio krante srūvena šaltinis „Milžinų maudykla”, kurio dugnas,  kaip pasakoja vietiniai,  grįstas ąžuolų rąstais. Išsimurkdėme purve iki ausų tikrąja to žodžio prasme:) Bet jautėmės pakylėti, įveikę ne tokią jau paprastą trąsą.

Po pasibraidymo purve  atgaiva buvo maudynės Lūksto ežere. Papietavę, pasukome į Varnius. Varnius žino visi. Istorijos nepamenantieji, Varnius sieja su bliuzo naktinis. Tai miestelis kuris rado savo vietą mūsų istorijoje ir kultūriniame gyvenime ir religiniame gyvenime. XVI a. Varnių istoriniai įvykiai reikšmingi visos Lietuvos kultūrai – 1595 m. Varniuose kanauninkas Mikalojus Daukša  išverčia ir išleidžia – „Katekizmą”, o  vėliau – „Postilę”. Tai buvo pirmosios lietuviškos knygos išleistos  Didžiojoje Lietuvoje. Varniuose susiformuoja stambiausias to laikmečio lietuviškos kultūros židinys. Jo susidarymą nulėmė vyskupo M. Valančiaus veikla. Lankėmės Žemaičių vyskupystės muziejuje. Žemaičių Vyskupystės muziejus įkurtas 1999 m. vėlyvojo baroko pastate, buvusiuose Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose. Ir patys rūmai ir juose esančios ekspozicijos kalba ne tik apie krikščioniškąją kultūrą ir jos nešėjus. Varniai garsūs istorinėmis asmenybėmis, kurios labai daug prisidėjo puoselėjant lietuvybę.

Nuoširdžiai sakau – labai sukrėtė apsilankymas Rainiuose. Istoriją esu girdėjęs, tačiau kai ji čia pat – šalia – nulenkti galvas ir pasimelsti už Rainių žudynių aukas – atrodo per mažai. Trumpai priminsiu: Rainių miškelyje netoli Telšių 1941 m. naktį iš birželio 24 d. į 25 d. įvykdytos kalinių žudynės. Buvo nukankinti 73 intelektualai, teisininkai, politikai ir kitokie „liaudies priešai“.  Nužudymas pasižymėjo išskirtiniu žiaurumu – vyrams nupjauti liežuviai, jų pilvai badyti durtuvais, išspardyti lyties organai ir sukišti į burnas, sutraiškyti kaulai, išdurtos akys, išmaišytos smegenys, nukapotos galūnės. Taip buvo daryta siekiant išgąsdinti kitus lietuvius karo pradžioje. Užkastas aukas po keleto dienų rado praeivis.

Sveiku protu tokio žiaurumo suvokt neįmanoma. Tačiau reikia apie tai kalbėt – kad suprastume mes, mūsų vaikai – kokia iš tiesų Laisvės kaina. Šiandien Rainiuose turėjome dar vieną pilietiškumo pamoką. Ji palietė jautriausius jausmus. Matyt ne vienas pasijutome skolingi tiems žmonėms, kurie čia, Rainiuose mirė siaubingai kentėdami. Vardan Rainių kankinių ir visų kovotojų už Laivę turime jausti atsakomybę už kiekvieną Lietuvos žmogų ir už savo kraštą.

Rodos, šios dienos pasakojimas turėtų baigtis gana liūdna gaida. Tačiau – mes turime kuo džiaugtis. Tai – mūsų jaunimas ir vaikai. Šiandien, kaip ir vakar, užvakar, mūsų komandą lydėjo didelis būrys jaunųjų dviratininkų. Jų sutinkame kasdien. Ir manau, jei tik mama su tėčiu leistų, vaikai mintų su mumis iki žygio pabaigos. Jie – atkaklūs, smalsūs, ir kas svarbiausia – turi svajonių. Svajojantis žmogus siekia svajones paversti realybe. Aš kalbu apie ateitį. Mes turime puikų jaunimą, kuris kurs geresnę Lietuvos ateitį. Tai yra smagu.

Ir dar apie paprastus, bet širdį glostančius dalykus – Telšiuose, kunigų seminarijoje su J.E. Telšių vyskupu valgėme vakarienę. Rūgpienis, bulvės, žemaitiškas kastinis. Buvo nepaprastai gardu. Ačiū už nuoširdų priėmimą. Dėkoti norisi kiekvienam sutiktam – už vandens puodelį, už šypseną, už gerą žodį.

Ko neaprašiau, rasite galerijoje.

Komentuokite