E.Eigirdas. Referendume paaiškės, kam atiteks milijardai – Lietuvai ar Rusijai

Atrodo, turėtume džiaugtis, kad, paskelbus referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos, „Valstybės“ žurnalo prognozės ir vėl išsipildė. Tačiau linksmintis nėra ko. Beveik prieš metus teigėme, kad, artėjant naujos Visagino atominės elektrinės (VAE) statyboms, bus „suaktyvinti“ žalieji. Taip ir atsitiko.
Vėliau prognozavome, jog bus daroma viskas, kad įvyktų referendumas dėl VAE statybų, o jei nepavyks referendumo paskelbti surinkus parašus (piliečių pageidavimu), jis bus paskelbtas Seime. Ir vėl būtent taip atsitiko. Mūsų „oponentai“, be jokios abejonės, gali teigti, kad mums pasisekė ir mes tiesiog atspėjome, tačiau toks požiūris būtų labai paviršutiniškas. Norint geriau suprasti santykį tarp analizės ir sėkmės, būtina įvertinti prielaidas, kuriomis rėmėmės prognozuodami vieną ar kitą įvykį.
Pradėkime nuo pinigų, kurie dažniausiai tampa pagrindine konfliktų priežastimi. 30 mlrd. litų – tikrai gana didelė suma, kad dėl jos būtų žvanginami ginklai. Mažiausiai tiek papildomų pajamų gautų Lietuvos biudžetas, jei veiktų naujoji atominė elektrinė. Vadinasi, tokio ar panašaus pelno netektų Vladimiro Putino, Aleksandro Lukašenkos ir kokio nors lietuviško oligarcho elektrinės. Beje, niekas, išskyrus mus ir sunkiai į viešumą besibraunančius Energetikos ministerijos vadovus, apie tai nekalba. Tai galima suprasti, nes didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra tiesiogiai susijusi su Rusijos ir oligarchų interesams atstovaujančiomis grupėmis, o kita dalis apsimeta, kad vykstančių procesų reikšmės nesupranta, todėl jų pranešimuose nuolat kartojama, kiek Lietuva gali investuoti į VAE projektą, tačiau visada užmirštama paminėti, kiek Lietuva gali uždirbti.
Todėl susidarė situacija, kad apie investicijas, kurios, atsižvelgiant į Lietuvos akcijų dalį, sieks apie 7 mlrd. litų, žino visi, nes apie tai buvo pranešta kelis tūkstančius kartų, o apie tai, kad per savo veikimo laikotarpį naujoji atominė elektrinė ne tik grąžins šias paskolas, bet ir papildomai uždirbs bei į Lietuvos biudžetą kaip dividendus gaus daugiau kaip 30 mlrd. litų pelno, niekas nekalba. Kaip, beje, nekalba ir apie papildomus kelis milijardus, kuriuos dėl naujų darbo vietų gautų „Sodra“. Tylima, nors būtent iš „Sodros“ finansuojamos pensijos, o iš biudžeto – gydytojų, mokytojų, policininkų ir kitų visuomenei labai svarbių darbuotojų atlyginimai.
Elektros kainą nustato rinka, todėl svarbiausia gaminti pigiai
Norint įvertinti ekonominę VAE naudą ir suprasti, kaip įžūliai meluoja šio projekto priešininkai, būtina pažvelgti į proceso esmę. Taigi, jau situacija dujų rinkoje pademonstravo, kad priklausomybė nuo vieno tiekėjo pražūtinga tiek ekonomiškai, tiek politiškai, nes dujų kainos aukščiausios, o Rusijos energetikų ir jų tarpininkų pelnas didžiausias. Todėl akivaizdu, kad svarbiausias tikslas – užtikrinti Lietuvos piliečių ir verslo galimybes pirkti tiek dujas, tiek elektrą tikroje rinkoje, kurioje galima rinktis iš kelių pardavėjų.
Kai prityla balsai tų, kurie teigia, kad naudojant atsinaujinančius išteklius elektrą galima gaminti pigiau nei atominėje elektrinėje, staiga atsibunda tie, kurie pradeda gąsdinti. O kas bus, jei V. Putinas su savo draugeliu A. Lukašenka dempinguos elektros kainas ir tada mūsų atominė elektrinė taps nekonkurencinga?
Žinoma, yra teigiančiųjų, kad geriau tartis su V. Putinu, tačiau nesinori tikėti, kad kas nors dar turi iliuzijų, jog Kremlius ketina pasirūpinti, kad Lietuvos piliečiai gyventų geriau! Dėl šios priežasties, norėdami nepermokėti tiekėjui už dujas ir elektrą, turime įtvirtinti rinkos mechanizmus. Dujų rinkoje tai reiškia naujo suskystintųjų dujų terminalo statybas Lietuvoje, tinklų kontrolės perėmimą iš „Gazprom“ rankų ir dujotiekių susiejimą su Lenkija. Įgyvendinus šiuos sprendimus, nebereikės bijoti, kad V. Putinas, išlipęs ne ta koja iš lovos, nuspręs padidinti Rusijos biudžeto pajamas ir pakels dujų kainą Lietuvos vartotojams. O kad funkcionuotų elektros rinka, reikia nutiesti laidus į Švediją bei Lenkiją ir įsilieti į Europos Sąjungoje (ES) veikiančią elektros tiekimo sistemą.
Taip jau šiuo metu veikianti elektros rinka turės labai daug elektros tiekimo alternatyvų, kurios garantuos Lietuvos vartotojams didžiausią pasirinkimą, taigi – ir mažiausią elektros kainą. Tad Lietuvos gyventojams ir verslui svarbiausia, kad būtų realiai veikianti rinka, nes ji garantuoja mažiausias kainas. Tačiau šioje situacijoje turime susimąstyti, apie ką kalba populizmu užsiimantys, Kremliaus ir oligarchų atžvilgiu ypač draugiškai nusiteikę politikai bei verslininkai, kurie reikalauja, kad VAE statytojai pasakytų, kokia bus elektros kaina 2020 metais.
Juk ir visiškam pusgalviui aišku, kad jei nebūsime okupuoti Rusijos, Lietuvoje, kaip ir ES narėse kaimynėse, elektra bus parduodama rinkos kainomis, o būtent rinka ir nustatys, kad jos būtų sąžiningos. Todėl reikia kalbėti ne apie tai, kiek kainuos elektra, nes kainą nustatys rinka, o apie tai, kokiomis technologijomis galima ją pagaminti pigiausiai, kokių technologijų diegimas vartotojams kainuos mažiausiai, o gaunama nauda visuomenei bus didžiausia. Todėl turime įvertinti visas realias alternatyvas, kurias mums siūlo visų referendumų ir bendradarbiavimo su Rusija šalininkai, tai yra žaliosios energetikos plėtrą, naujos lietuviškos atominės elektrinės statybas ir importą.
Žalioji energetika – godumo spąstuose
Pradėkime nuo žaliosios energetikos, kuri dažniausiai siūloma kaip VAE alternatyva. Nors terminas „žalioji energetika“ skamba labai gražiai, reikia pripažinti, kad tai negailestingai plėšo kišenę. Juk ne veltui būtent tose Vakarų Europos valstybėse, kuriose aktyviausiai plėtojama atsinaujinančių išteklių energetika, vartotojai už elektrą moka daugiausia. Vokietijoje vartotojai moka apie 80 centų, o Danijoje – apie 1 litą už 1 kWh. Tačiau būtina įvertinti faktą, kad šios valstybės didelių elektros kainų daromą neigiamą įtaką ekonomikai ir visuomenės gerovei iš dalies kompensuoja, nes atsinaujinančių išteklių energetikos įrenginių gamybos sektoriuje dirba dešimtis tūkstančių žmonių, o gaminamų įrenginių eksportas auga.
Na, o Lietuva atsinaujinančių išteklių energetikai skirtus įrenginius ne gamina ir eksportuoja, o tiesiog importuoja, todėl darbo vietų, plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką, Lietuvoje beveik nesukuriama, taigi gerokai sumažėja ir ekonominė atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros nauda Lietuvos valstybei bei jos piliečiams. Ir, žinoma, elektros kaina vartotojams dėl to nesikeičia. Pavyzdžiui, šiems metams patvirtintos tokios elektros supirkimo kainos: atsižvelgiant į vėjo elektrinių galią, jų pagaminama elektra superkama už 1 kWh mokant nuo 28 iki 37 centų, biomasės jėgainėse pagaminta elektra – nuo 37 iki 50 centų, o saulės jėgainėse – nuo 1 lito 4 centų iki 1 lito 80 centų. Rinkos kaina svyruoja apie 17 centų už 1 kWh. Taigi už skirtumą tarp rinkos kainos ir iš gamintojų superkamos elektros kainos sumoka elektros vartotojai, tai yra visi mes, kurie neturime laimės gaminti, tačiau turime nelaimę – tik vartoti.
Nacionaliniai Lietuvos interesai susiję su tuo, kad elektra, kaip ir šiluma, visų pirma būtų gaminama naudojant atsinaujinančius išteklius ir tas technologijas, kurios užtikrintų mažiausią papildomą finansinę naštą vartotojams įrenginių atsipirkimo laikotarpiu, garantuotų didžiausias pajamas biudžetui ir sukurtų daugiausia naujų darbo vietų. Tačiau tuo nesuinteresuoti nei skirtingų atsinaujinančių išteklių energetikos įrenginių gamintojai, nei skirtinguose atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuose veikiantys verslininkai, nei įtakingi Kremliaus veikėjai.
Kad būtų dar linksmiau, būtina įvertinti faktą, kad atsinaujinančių išteklių energetikos plėtotojams skiriama ir kitų lėšų, kuriomis padengiamos gamintojų balansavimo, tinklų parengimo ir prijungimo prie sistemos sąnaudos. Tik šį kartą tai daroma ne iš vartotojų, bet iš visiems mums priklausančių valstybinių energetikos įmonių kišenės. Kad dar geriau suprastume, kuo mums visiems kvepia labai ryžtinga atsinaujinančių išteklių energetikos invazija ir kokią puikią „baisiosios“ VAE alternatyvą siūlo žalieji, raudonieji ir rudieji „patriotai“, verta paskaityti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengtą raštą, kuriame teigiama: „Tiesioginių išmokų AEI gamintojams iš VIAP [mokestis, kuris surenkamas iš vartotojų – red. past.] biudžeto suma kasmet auga ir 2020 m. gali siekti 800 mln. litų, neįskaitant išmokų mažiesiems AEI gamintojams.“
Ir vėl reikia pridurti, kad čia nėra įskaitytos ne tik išmokos mažesniems atsinaujinančių energijos išteklių gamintojams, bet ir jau minėto balansavimo, tinklų parengimo bei prijungimo prie sistemos išlaidos. Taigi, sėkmės atveju 2020 m. išlaidos atsinaujinančių išteklių energetikai, kurias padengs vartotojai ir valstybės įmonės, gali siekti 1 mlrd. litų per metus. O daugiau nei 90 proc. atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje generuojamo pelno atiteks privatiems verslininkams.
Įdomiausia tai, kad mūsų redakcijos turimi pavyzdžiai rodo, jog pelningumas tam tikrais atvejais daug didesnis, nei galima būtų tikėtis iš verslo, kuris dotuojamas vartotojų ir valstybės įmonių pinigais. Taigi ateities perspektyvos tokios: papildomi milijardai iš vartotojų ir valstybės įmonių kišenės ir keli šimtai milijonų pelno atsinaujinančių išteklių energetikos įrangos gamintojams bei privatiems šios srities projektų savininkams.
VAE, palyginti su atsinaujinančių išteklių energetika, – tikras Eldoradas
VAE parengtame naujos atominės elektrinės projekto pristatyme teigiama, kad derybose su partneriais siekiama užfiksuoti, jog VAE gaminamos elektros energijos kainą sudarytų gamybos sąnaudos – 7–10 ct už 1 kWh (branduolinio ir panaudoto kuro tvarkymo sąnaudos, elektrinės priežiūra ir eksploatavimas, einamieji remontai, atlyginimai, įmokos į uždarymo fondą), ir kapitalo sąnaudos – 10–15 ct už 1 kWh (paskolų administravimas, skolos grąžinimas). Vadinasi, kol VAE grąžins paskolas, jos gaminamos elektros kaina sieks 17–25 ct už 1 kWh, o grąžinus paskolas, vertinant dabartinėmis kainomis, daugiau kaip 40 metų VAE gamins elektrą už 7–10 ct už 1 kWh. Tai, kad šie tikslai yra realūs, rodo mūsų jau skelbti duomenys apie naujai statomų atominių elektrinių gaminamos elektros savikainą. Pasaulio energetikos tarybos, vienijančios viso pasaulio energetikus, duomenimis, naujai statomose atominėse elektrinėse, jei investicijoms skolinamasi už 5 proc. metines palūkanas, elektros gamybos savikaina visą eksploatavimo laikotarpį Europoje siekia 14–15 ct už 1 kWh.
Vertinant šiuos skaičius ir juos lyginant su naudojant atsinaujinančius išteklius pagamintos elektros supirkimo kainomis, akivaizdu, kad paskolų gražinimo laikotarpiu visuomenei reikės skirti daug mažiau VIAP lėšų naujos atominės elektrinės pagamintos elektros, kuri užtikrins bazinę elektros gamybą, subsidijoms. O pelnas, kuris bus generuojamas nuo veiklos pradžios, atiteks Lietuvos biudžetui. Būtina dar kartą atkreipti dėmesį į faktą, kad, grąžinus paskolas, naujojoje atominėje elektrinėje elektros gamyba kainuos 7–10 ct už 1 kWh, vadinasi, 40 metų nereikės jokios paramos, akcininkų pelnas bus milžiniškas ir kasmet sieks šimtus milijonų litų. Kadangi didelė dalis akcijų priklauso Lietuvos Vyriausybei, šie dividendai nuolat papildys mūsų biudžetą, iš kurio finansuojamos algos mokytojams, policininkams, slaugėms, kariams ir t. t.
Importo iš Rusijos nauda kelia šiurpą
Žinoma, kai prityla balsai tų, kurie teigia, kad naudojant atsinaujinančius išteklius elektrą galima gaminti pigiau nei atominėje elektrinėje, staiga atsibunda tie, kurie pradeda gąsdinti. O kas bus, jei V. Putinas su savo draugeliu A. Lukašenka dempinguos elektros kainas ir tada mūsų atominė elektrinė taps nekonkurencinga? Šių ponų iš karto reikėtų paklausti, o ką tada daryti su atsinaujinančių išteklių energetika, kuri visa jau šiandien yra remiama VIAP ir kitomis išmokomis? Uždaryti? Visus atleisti ir visą elektrą importuoti iš Rusijos? Nes jei pasirinkimas yra priklausyti nuo išorės tiekėjo, visų pirma reikėtų atsisakyti atsinaujinančių išteklių energetikos, nes vartotojams jos pagamintos 1 kWh rėmimas kainuoja kelis kartus daugiau nei atominės elektrinės, o pelnas iš šio verslo patenka ne į biudžetą, bet į privatininkų kišenes.
Labai svarbu atkreipti dėmesį į šį sutapimą: dabartiniame Seime naujosios atominės elektrinės statyboms labiausiai priešinosi tie politikai, kurie visomis jėgomis rėmė priimtą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją, kurioje dėmesys sutelktas ne į tai, kad už tam tikrą pinigų sumą būtų pagamintas didžiausias kiekis žaliosios energijos, bet į tai, kad visos įtakingos privatiems interesams atstovaujančios lobistų grupės gautų savo dalį, nepaisant to, kiek tai gali kainuoti vartotojui.
Tuo labiau kad atsinaujinančių išteklių energetika net negali užtikrinti bazinės elektros energijos gamybos, o naujoji atominė elektrinė gali. Todėl turime kalbėti ne apie tai, kas atsitiks, jei kas nors dempinguos kainas, o apie tai, kad Lietuva vieną kartą turi išsivaduoti iš šių kagėbistinių žaidimų. Juk jei mes pasiduosime tam tikrų politikų ir verslininkų gąsdinimams, kad V. Putinas, siekdamas ekonominių ir politinių tikslų, gali dempinguoti elektros kainas rinkoje, ir nestatysime savo atominės elektrinės, vadinasi, V. Putinas jau pasiekė savo tikslų. Nes jei Lietuvoje nebus naujos atominės elektrinės, pigiausias šaltinis, užtikrinantis bazinę elektros gamybą, bus dujomis kūrenamos elektrinės, kurių gaminama elektra pastačius suskystintųjų dujų terminalą atpigs, tačiau tikrai ne tiek, kad galėtų konkuruoti su atominės elektrinės gaminama elektra.
Todėl V. Putinui net nereikės dempinguoti elektros kainų, nes pigios elektros gamybos Lietuvoje paprasčiausiai nebus. Kaip ir tūkstančių naujų darbo vietų, milijardinių mokestinių pajamų į biudžetą ir geresnio gyvenimo daugeliui iš biudžetinių įstaigų algą gaunančių Lietuvos žmonių. Visas šis gėris atiteks V. Putinui, A. Lukašenkai ir tarpininkams. Taigi, realybė yra tokia: jei nebus naujos atominės elektrinės, brangs ir importas, nes į tokią rinką, kurioje elektra gaminama tik iš brangių šaltinių, visi stengsis parduoti, kad gautų kuo didesnį pelną. Žinoma, situaciją kiek gelbės dabartinės Vyriausybės priimti sprendimai dėl skaidrios elektros rinkos kūrimo, tačiau tikrai neilgam, nes V. Putino struktūros labai gerai moka išnaudoti visuomenės emocijas perimant valdžią ir įgyvendinant Rusijai naudingus ekonominius interesus.
Todėl jei neturėsime savo atominės elektrinės, galėsime ne tik džiaugtis, kad mūsų ir mūsų vaikų pinigais finansuojamos V. Putino atominės jėgainės Kaliningrade ir Baltarusijoje, pastatytos šalia didžiųjų Lietuvos miestų, šalia Nemuno ir Neries, bet ir stebėti, kaip, brangstant elektrai, Kremliaus struktūros ramiai, bet užtikrintai didina savo įtaką Lietuvos energetikos sistemoje ir politikoje.
Nacionaliniai interesai remiasi į padorumą
Praėjusiais metais Lietuva importavo daugiausia elektros iš visų ES valstybių – 62,1 proc., antroje vietoje buvo Graikija – 32,5 proc., trečia Latvija – 23,5 procento. O daugelis išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių buvo eksportuotojos ir pinigus už elektrą ne išvežė iš valstybės, bet įvežė į ją. Vienintelė kiek daugiau importuojanti ekonomiškai stipri ES valstybė Suomija pernai importavo 15 proc. elektros energijos. Beje, būtent ši valstybė šiandien stato penktą reaktorių ir planuoja statyti dar du naujus reaktorius. Ar šis pavyzdys mums ką nors reiškia? Ar tai, kad būtent Lietuva, Latvija ir Graikija po 2008 m. puolė į didžiausią krizę ir visos yra didžiausios elektros importuotojos, mums ką nors reiškia? Be jokios abejonės, taip. Tai reiškia, kad mums, kaip ir graikams ar latviams, kažkas labai ilgai aiškino, kad nereikia gamintis, nes pigiau nusipirkti, todėl neturime nei pinigų, kurie iškeliauja už importuojamą elektros energiją, nei darbo vietų, nei pajamų į biudžetą, kurios padėtų išspręsti finansines problemas.
Tačiau turime greitai augančias skolas, nedarbą ir ties skurdo riba balansuojantį biudžetą. Todėl metas sustoti slysti į ekonominę pražūtį ir sąžiningai įvardyti nacionalinius Lietuvos energetikos interesus. O jie elementarūs: užtikrinant maksimaliai konkurencingas elektros kainas vartotojams, didinti darbo vietų skaičių ir biudžeto pajamas, stiprinti Lietuvos ekonomikos potencialą ir visuomenės narių gerovę.
Diskusijose politikai ir verslininkai sąmoningai stengiasi viską supainioti. Pavyzdžiui, teigia, kad geriau ne statyti atominę elektrinę, bet naudoti daugiau biokuro. Tačiau jie nepasako, kad biokuro naudojimas labai naudingas, tačiau ne elektros, o šilumos gamyboje, kai brangios dujos pakeičiamos dvigubai pigesniu biokuru. O gaminant elektrą biokuras didina vartotojų išlaidas, nes remiamas VIAP mokesčių, kurie surenkami padidinus kainas elektros vartotojams.
Pagaliau turime suprasti, kad jei kelerius metus importuosime elektrą keliais centais pigiau, tačiau neteksime kelių tūkstančių naujų darbo vietų, tai bus ne pergalė, o pralaimėjimas, nes keliais centais pigesnė elektra nekompensuos ekonomikos ir visuomenės praradimų, susijusių su didesniu nedarbu, mažesnėmis biudžeto pajamomis ir keliais milijardais litų didesniu užsienio prekybos deficitu. Tuo labiau kad elektros kainos gali pašokti labai greitai, o ydingai energetikos politikai pakeisti ir naujoms darbo vietoms sukurti reikia gerokai daugiau laiko. Tikriausiai tai geriausiai matyti pažvelgus į lietuviškos atominės elektrinės statybas – politikai ją stato jau beveik dešimt metų, tačiau svarbiausi sprendimai priimti tik šiemet.
Todėl, siekdami Lietuvai naudingų tikslų, turime sistemingai keisti situaciją elektros ir šilumos gamybos sektoriuose. Šilumos ūkyje būtina kuo greičiau pereiti nuo dujų prie biokuro ir kitų atsinaujinančių išteklių naudojimo, skirti papildomai lėšų biokuro auginimo pramonės plėtrai, kad būtų stipri ir konkurencinga biokuro gamyba, užtikrinanti mažiausias kainas. Taip šilumos ūkyje bus sukurta iki 10 tūkst. naujų darbo vietų, o šiluma gerokai atpigs, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Nedarbas mažės, biudžeto ir „Sodros“ pajamos augs, o užsienio prekybos deficitas sumažės šimtais milijonų litų.
Kai kalbama apie elektros energijos gamybą ir ekonominę naudą visuomenei, būtina atsiminti, kad naujos įrangos statyba visada susijusi su didesnėmis pradinėmis investicijomis. Šilumos ūkyje tai ne taip juntama, nes biokuro kaina kiek mažesnė nei dujų, tad naujas šilumą, naudojant biokurą, gaminantis įrenginys net paskolų grąžinimo laikotarpiu gali veikti pelningai, o tai mažintų kainą vartotojams. Tačiau mes, norėdami pakeisti situaciją elektros rinkoje, padidinti darbo rinkos potencialą beveik 10 tūkst. naujų darbo vietų, kasmet Lietuvoje palikti iki 2 mlrd. litų, kurie šiandien iškeliauja už elektrą į užsienį ir padidinti biudžeto pajamas šimtais milijonų litų, turime iš pradžių investuoti. Tokia investicija būtina, siekiant atitraukti Lietuvos ekonomiką nuo energetinės bedugnės.
Dėl šios priežasties visų pirma turi būti statoma nauja atominė elektrinė, kuri užtikrintų bazinę elektros gamybą ir sumažintų elektros importą, jai skiriama visuomenės parama gaminant tam tikrą kiekį elektros energijos būtų mažiausia, o įplaukos dėl išaugusių mokestinių pajamų bei iš pelno mokamų dividendų į biudžetą būtų didžiausios. Naujos atominės elektrinės atsiradimas ne tik užtikrins kelis tūkstančius naujų darbo vietų, susijusių su atomine elektrine ir jai būtina infrastruktūra, bet ir pritrauks į Lietuvos energetikos ūkį vieną didžiausių pasaulyje bendrovių – „Hitachi“, kurios dalyvavimas ne tik užtikrins VAE projekto skaidrumą, bet ir gali labai prisidėti prie viso Lietuvos energetikos ūkio skaidrėjimo, nes nomenklatūrinės, oligarchinės ir prokremlinės grupuotės nebegalės vogti.
Bandant apsirūpinti elektros energija, būtina ir toliau investuoti į atsinaujinančių išteklių energetiką, nes ši sritis, nors vartotojams ir kainuoja gerokai daugiau, taip pat gali turėti teigiamos įtakos ekonomikai. Deja, šiuo metu taip nėra, nes, plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką, dominuoja ne Lietuvos visuomenės, o įrangos gamintojų, pelno siekiančių verslininkų ir Kremliaus interesai, todėl orientuojamasi ne į nacionalinius Lietuvos, o į šios žmonių grupės interesus. Štai kodėl šiandien negalime teigti, kad atsinaujinančių išteklių plėtra atitinka Lietuvos piliečių interesus. Kodėl taip yra, detaliau paaiškinsime kituose žurnalo „Valstybė“ numeriuose, tačiau esmė labai paprasta. Nacionaliniai Lietuvos interesai susiję su tuo, kad elektra, kaip ir šiluma, visų pirma būtų gaminama naudojant atsinaujinančius išteklius ir tas technologijas, kurios užtikrintų mažiausią papildomą finansinę naštą vartotojams įrenginių atsipirkimo laikotarpiu, garantuotų didžiausias pajamas biudžetui ir sukurtų daugiausia naujų darbo vietų. Tačiau tuo nesuinteresuoti nei skirtingų atsinaujinančių išteklių energetikos įrenginių gamintojai, nei skirtinguose atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuose veikiantys verslininkai, nei įtakingi Kremliaus veikėjai. Būtina suprasti, jog Kremliaus energetikams naudinga, kad Lietuva elektrą gamintų kuo brangiau ir taip jie galėtų savo atominėse elektrinėse pagamintą elektrą mums parduoti brangiau. Kad Kremliaus veikėjai ciniškai tik savo interesais besirūpinančius partnerius išnaudoja kovai su naujos lietuviškos atominės elektrinės statybomis.
Būtent dėl šios priežasties dalis atsinaujinančių išteklių energetikos atstovų taip aršiai kaunasi su naująja atomine elektrine. Šioje situacijoje liūdniausia, kad Lietuvos verslininkai, sutelkti asmeninių interesų, ne tik kovoja su nacionaliniais Lietuvos interesais, bet ir kompromituoja atsinaujinančių išteklių energetiką. Siekdami didžiausio pelno jie visuomenei primeta sau naudingą elektros iš atsinaujinančių išteklių gamybos viziją. Todėl už visuomenės skiriamus ir planuojamus skirti pinigus bus pagaminta elektros kelis kartus mažiau, nei būtų pagaminta siekiant visų pirma efektyvumo, o ne verslo grupių pelno. Toks požiūris pražūtingas, nes gali pakirsti visuomenės pasitikėjimą atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimo politika ir padėti importuotojams išsaugoti savo rinkos dalį. Pasinaudoję atsinaujinančių išteklių energetikos atstovų pagalba ir sužlugdę visuomenės pasitikėjimą šiuo projektu, vėliau jie pasitelks aukštas atsinaujinančių išteklių energetikos kainas ir visuomenes baimes, kad sustabdytų ir atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą.
Apibendrindamas norėčiau priminti JAV analitikų duomenis, kad viena darbo vieta energetikos sektoriuje sukuria daugiau kaip dvi darbo vietas kituose sektoriuose. Todėl jei plėtojant Lietuvos energetikos pramonę, pereinant nuo dujų prie biokuro, didinant paramą biokuro auginimui, pastačius naują atominę elektrinę ir atsakingai gaminant elektrą iš atsinaujinančių išteklių, galima tiesiogiai sukurti apie 20 tūkst. naujų darbo vietų, realiai kalbame apie mažiausiai 50 tūkst. naujų darbo vietų, daug didesnes biudžeto ir „Sodros“ pajamas bei valstybės galimybes finansuoti valstybinių švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų įstaigų darbuotojų atlyginimus bei didinti pensijas. Mes kalbame apie tai, kad pagaliau visi kartu pasirūpintume savo valstybe ir gyventume geriau. Todėl iš tiesų referendumas nukreiptas ne prieš naują atominę elektrinę, o prieš žūtbūtines Lietuvos pastangas išsilaisvinti iš nacionalinių Lietuvos piliečių interesų neatitinkančios politikos ir tapti pasiturinčių bei garbingų žmonių valstybe.
Eduardas Eigirdas,
Žurnalas „Valstybė“
2012 m. rugsėjo 11 d.

Komentuokite