Geros naujienos trukdo blogai jaustis

Šeštadienį, per XVI Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimą, daug diskutuota apie partijos tapatybę. Partijos tapatybės dokumente yra tokie žodžiai: „Savinieka – blogiau už puikybę“. Jie man  įstrigo. Ar tikrai, vertindami pastarųjų dvejų metų Permainų koalicijos ir Vyriausybės darbus,  neturime kuo džiaugtis?

Žmogiškai ir politiškai suprantama, kodėl už tai, kad baigiame šalį išvesti  iš krizės, mus pliekia politiniai oponentai. Likimo valiai numetę finansinėje duobėje atsidūrusią valstybę jie su neslepiamu pasimėgavimu lūkuriavo ir valdančiosios daugumos kracho. Nesulaukė. Beliko menkinti jos darbus.

„Viskas pas mus blogai“ sakome net nebesusimąstydami. Ši frazė prilipo tarsi vantos lapas. Galime nepasisveikinti, bet kad viskas blogai – būtinai pasakysime keliolika ar keliasdešimt kartų per dieną.

Žinot – ir aš pritarsiu. Taip. Labai blogai. Didžiausia blogybė yra , matyt ta, kad prieš dvejus metus  išdrįsome išvynioti į blizgančius, gražius popierėlius įsuktą, bet jau nebeskaniai kvepiantį reiškinį ir tiesiai pasakėme, kaip jis vadinasi. Pasakėme, kad šalyje – finansinė ir ekonominė krizė. Kaip ir visame pasaulyje. Ir kam to reikėjo? Juk prie Kirkilo gyvenome be krizės ir visiems visko užteko.

Kadangi viena blogybė veja kitą, dar blogiau, kad imtasi priemonių krizei įveikti. Įpratus gyventi plačiai, tegul ir už skolintus pinigus, taupymo politika – dar viena blogybė, papildžiusi mus užgriuvusių negandų sąrašą. Tiesa, receptų – kaip ir toliau gyventi savęs nevaržant kai kišenės tuščios – taip ir neatsirado. Visi supratome – be pinigų – blogai, bet  siekėme, kad blogai būtų ne man, o kitam. Tai reiškia kovą už savo gerovę. Asmeninę. Mums, valdininkams, gerai, o pensininkai – tesižino. Arba – atvirkščiai. Blogai, kad Permainų koalicija ėmėsi solidaraus taupymo politikos – nebeliko galimybės vienai ar kitai socialinei grupei ramiai ir be galvos skausmo gyventi kitų, taupesnių ir atsakingesnių sąskaita. Dar blogiau, kad atsisakyta  gerovės mūsų vaikų ir anūkų sąskaita.

Svarbu – gerai šiandien, o rytoj – kaip Dievas duos, arba – po manęs nors ir tvanas. Liaudies išmintis, kuria ankstesnioji valdžia vadovavosi ne vienerius metus, per sunkmetį pasirodė nieko verta. Nes tvanas grasino paskandinti visus – dar tebegyvenančius iliuzijomis ir jau praregėjusius. Galbūt labai blogai, kad nenuleidome rankų, kad nepasielgėme kaip prieš tai buvusieji valdžioje.  Juk ne toks jau blogas užsiėmimas sunkmečiu sėdint apkasuose kramtyti saldainius “Krasnyj mak”  ir kritikuoti viską iš eilės nepajudinant nei piršto.

Blogiausia prasidėjo pajutus pirmuosius krizės pasitraukimo požymius. Blogai – rėkte rėkė žiniasklaida ir visi, kuriems pagrindiniu darbu tapo rypavimai kaip viskas pas mus nyku, sunku, beviltiška. Užsienio spauda ir finansų ekspertai mus ragina atsikvošėti ir pasidžiaugti tuo, kas pasiekta – antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvos ekonomika augo sparčiausiai Europoje, didėja eksporto apimtys, esame lyderiai įsisavindami ūkio skatinimui skirtas ES lėšas, pagal verslo sąlygas pakilome į 23 vietą  183 valstybių tarpe…

Galėčiau pratęsti gerų naujienų sąrašą, bet jos tik trukdo blogai jaustis. Kartais susidaro įspūdis, kad mums peršamas vienintelis geros savijautos receptas – nieko nedaryti. Namų nerenovuokim, nes neapsimoka, energetikos sektoriaus nejudinkim, nes elektros ir dujų bado šiandien nejaučiame, o ir Kremliui tai gali nepatikti, Sodros reformos nepradėkim – dar pensijoms šiek tiek sukrapštom, o kiek trūksta – Ingrida iš amerikonų pasiskolins.  Valdininkijos tai geriau iš viso nė pirštu neliest – ten tikras širšalas, algas  keičiame pašalpomis, nes dirbt neapsimoka ir ilgesingai žiūrėdami į alternatyvų neturintį dujų vamzdį mėgaujamės geru gyvenimu. Nesiimu spręst – kiek ilgai, bet – nors kiek gerai pagyvensime.

Keisčiausia kad tik mes patys krizės stabilizavimą, prasidėjusį spartų ekonomikos kilimą laikome blogu šalies valdymu. Praėjusią savaitę į Vilniuje vykusią konferenciją, kurioje buvo dalijamasi krizės suvaldymo receptais, atvykęs britas Jungtinės Karalystės Mokesčių mokėtojų aljanso vyresnysis mokslinis bendradarbis Mark Wallace  smagiai prajuokino blogai gyvenančius lietuvius. Jis pasakojo apie tai, kad britai įkūrė visuomeninį judėjimą, kurio pagrindinis tikslas – raginti valdžia imtis skubių taupymo reformų. Keistuoliai. Siūlo pensijų sistemos pertvarką, mažinti išlaidas valstybės valdymui. Ir tai daryti ragina ilgai nedelsiant, nes jų šalies finansų ir ekonomikos sistema gali nebeatlaikyti gero gyvenimo naštos. Visuomenės atstovai spaudžia valdžią bloginti gyvenimą ir atvažiavo pas mus iš arti pasižiūrėti – kaip tai padaryti. Panaši situacija Airijoje, kitose šalyse, kurios pasaulinės krizės metu gerai gyveno tik šiek tiek ilgiau nei mes.

Galime save plakti už klaidas, kurių tikrai būta, tačiau,  mano manymu, jos nesutrukdė išvesti šalies ekonomikos iš sąstingio. Labai gerai pamenu – su kokiu entuziazmu tuometinė valdžia tratant pionieriškiems būgnams ėjo į krizę. Dabar matau – kaip su pasimėgavimu niekiname savo dviejų metų darbą. Patys niekiname. Jau nebekalbu apie politinius oponentus.

Tai gal prie to paties dar nustumkime į antrą planą atsakingą politiką. Nes daugeliui atsakinga politika jau tapo blogo gyvenimo sinonimu. Tiesa, norinčių naudotis atsakingos politikos rezultatais – nors vežimu vežk. Nes padalinti tai kas sukurta didelio proto nereikia, o va – kurti – paliekama tiems, kurie ne tik sukurs, bet ir jausis kalti, kad sukūrė. Manau, kad būtent tokioje situacijoje dabar esame mes. Dirbame ir nuolankiai linkčiojame populistams, niekinantiems mūsų darbą. Kalbu apie tuos mūsų kolegas, kurie nepasveiksta nuo nežinia kur pasigauto panikos priepuolio. Sunku atsakyt – kas jiems trukdo pasidžiaugt sėkme. Stebint kiek energijos ir jėgų jie skiria mūsų pačių darbų menkinimui, pradedu abejoti – ar mes tikrai siekiame vienų ir tų pačių tikslų?

Galbūt mano mintyse įžvelgsite šiek tiek cinizmo, tačiau mums visiems kartais sveika į save pažvelgti iš šalies. O iš šalies, mano supratimu, dabar atrodome būtent taip, kaip ką tik bandžiau nupasakot.

Pritariu gerbiamam profesoriui V.Landsbergiui, kai jis pasakė – „Dauguma Lietuvos žmonių suvokia, kad jeigu Vyriausybė mažina kokias nors išlaidas, tai daro ne todėl, kad sau ką nors į asmeninę kišenę įsimestų, o dėl to, kad bando išvengti valstybės bankroto, kad mūsų anūkai neįlistų į skolas iki kelių. Mūsų tikslas – atsistoti ant kojų gyvenant pagal pajamas“

Bandymą atsistot ant kojų laikyčiau sėkmingu, o ar siekis gyvent pagal pajamas – yra taip blogai, kad nebegalim nustot dejavę -  palieku spręsti Jums patiems.

Komentuokite