Kelionių sezonas pradėtas žygiu po vaizdingąją Panemunę

Su bendraminčiais šį savaitgalį atidarėme kelionių kemperiais sezoną. Pirmasis šių metų žygis truko vos tris dienas, tačiau įspūdžių ir gerų emocijų pakaks ilgam. Kelionę pavadinome „Mes prie Nemuno užaugom“. Panemunės pilys, įspūdingas kraštovaizdis, ir garsiomis istorinėmis asmenybėmis žymūs miesteliai bei nuoširdūs žmonės sužavėjo visus keliautojus. Neabejoju, mes dar čia sugrįšime :)

Vilkijos ir Seredžiaus legendos

Mūsų lankyta Vilkija minima keturioliktame amžiuje. Vilkija garsi ne tik savo pilimis, bet ir tuo, kad būtent čia buvo pirmoji Lietuvos muitinė prie Nemuno.  Pro Vilkiją ėjo sausumos ir vandens prekybos kelias Vilnius–Karaliaučius. Legendos byloja, kad Vilkijos pavadinimas atsirado tada, kai žmonės, gyvenantys kitoje Nemuno pusėje, pavyzdžiui, dabartiniuose Mikytuose, girdėjo toje vietoje, kur dabar yra Vilkijos apylinkės, staugiančias gaujas vilkų. Nuo to laiko šis kraštas vadinamas Vilkija, o pavadinimas galėjęs kilti iš žodžių junginio vilkų gauja.

Didžiulį įspūdį paliko ir Seredžius. Netoli Seredžiaus miestelio stovi klasicizmo architektūros šedevras – Belvederio rūmai. Nuostabus dvaro parkas, į kurį veda 365 pakopų laiptai. Ne mažiau garsus Seredžiaus piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu.  Apie  jį sklando įvairiausių legendų. Palemono kalną mini Lietuvos metraštis legendiniame pasakojime apie lietuvių kilmę iš Romos kunigaikščio Palemono, kuris esą su visa gimine ir valdiniais dėl imperatoriaus Nerono persekiojimų pasitraukęs iš Romos I a. Palemonas atplaukęs į Baltijos jūrą, o paskui Kuršių mariomis pasiekė Nemuną ir juo keliavo iki Dubysos žiočių. Čia jis su palydovais apsistojęs gražioje ąžuolų giraitėje. Istorikai romantikai Seredžiaus piliakalnį ir pavadino Palemonu. Galbūt tai – tik graži legenda, tačiau ir šiandien Seredžiaus piliakalnis man paliko neišdildomą įspūdį.  Seredžiaus piliakalnis, kaip ir kiti panemunėje, mena kovas su kryžiuočiais. Manoma, kad ant kalno stovėjo Pieštvės pilis, kuri kryžiuočių puldinėjama nuo 1293 m. atsilaikė iki 1363 m. Tais metais pilis buvo sudeginta ir daugiau nebuvo atstatyta. Iš jos dažnai naikintų papilių išsikėlę žmonės XVa. pradžioje (sutriuškinus kryžiuočius 1410 m. Žalgirio mūšyje) suformavo Seredžiaus miestelį. Seredžiaus piliakalnis neapaugęs medžiais ar krūmais, todėl itin įspūdingas. Jis gerai matomas ne tik iš Nemuno slėnio, bet ir šalia einančio Kauno–Jurbarko plento, todėl nuostabiu vaizdu dar galima grožėtis ir važiuojant plentu.

Apie Veliuonos stebuklingą akmenį ir Gediminą

Žodžiais sunku perteikti įspūdžius, kuriuos patyrėme Veliuonoje. Dar 13 amžiuje minima Veliuona – jaukus, gražus ir labai tvarkingas miestelis. Žygimantas Augustas 1501 – 1507 m. suteikė miestui savivaldą – Magdeburgo teisę. Steponas Batoras leido Veliuonai turėti herbą – melsvame fone auksinį karpį su trimis dantimis. Šiandien Veliuona pripažinta geriausiai tvarkoma gyvenviete Lietuvoje. Miestelyje yra 9 archeologijos, 4 architektūros, 2 mitologijos paminklai. Veliuonoje veikia 4 muziejai: Krašo istorijos, rašytojo P. Cvirkos Klangių kaime, Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos literatūros, gamtos muziejai, rašytojo J. Mačiulio memorialinė ekspozicija.  Miestelio centre aplankėme paminklą Vytautui Didžiajam, paminklą, skirtą Veliuonos  gyvavimo 700 metų paminėjimui. Veliuona garsi istorinėmis asmenybėmis, apie miestelį pasakojama begalė legendų. Bene garsiausia – apie akmenį su pėda. Legenda byloja, kad statant Veliuonos bažnyčią, velnias pagrobė akmenį, tačiau Švč. Mergelė Marija atėmė iš jo akmenį ir grąžino bažnyčios statybai. Nuo to laiko akmenyje liko įsispaudusi Marijos pėda. Iš tikrųjų akmuo su pėda žymėdavo senovės genčių gyvenamąsias vietas, tačiau šią legendą pasakoja visi gidai, o tikėti ja, ar ne – kiekvieno reikalas :)

Įspūdį paliko ir Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1644 m.) ir  joje įrengta sakralinė ekspozicija. Unikalūs Veliuonos bažnyčios vargonai, pastatyti žymiausio XIX a. vargonų meistro J. Garalevičiaus. Šventoriuje palaidoti XIX a. kultūros darbuotojai broliai Antanas ir Jonas Juškos.

Su Veliuona siejamas ir kunigaikščio Gedimino vardas. 1337 m. kryžiuočiai netoli Veliuonos pasistatė savo pilį, vadinamą Bajerburgu, kuri turėjo padėti sunaikinti Veliuoną ir atverti kelius į krašto gilumą. Kryžiuočių Bajerburgas stovėjo ant Pilaičių kalvų į vakarus nuo Veliuonos, prie Nemuno ir Gystaus upelio santakos. Ten ir dabar įžiūrėjome dvi nedideles kalveles, per ilgus amžius Nemuno potvynių gerokai nugludintas. Lietuviai Bajerburgą netrukus sunaikino. Archeologai spėja, kad pilis buvo uždegta papėdėje sukrovus didelį laužą. Be to, ji buvo smarkiai apšaudoma iš lankų ir katapultų, kurios svaidė akmenis iki 26 cm skersmens. Bajerburgas žlugo nepateisinęs kryžiuočių vilčių. Kai kurie istorikai teigia, kad šturmuodamas Bajerburgą ar gindamas Veliuonos pilį žuvo Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Legenda tikina, kad Gediminas Veliuonoje esąs palaidotas. Veliuoniečiai jo garbei supylė kapą, todėl piliakalnis pavadintas Gedimino kapo kalnu. Ant piliakalnio stovi paminklas-obeliskas Lietuvos kunigaikščiui Gediminui.

Čia pat ir Ramybės kalnas. Tai – 32 m. aukščio stačiašlaitis nupjauto kūgio formos piliakalnis. Ant šio piliakalnio stovėjus Junigedos pilis, o greta – įtvirtintas papilys.  Netekę Bajerburgo, kryžiuočiai puldinėjo Junigedos pilį. Tik po Žalgirio mūšiojie aprimo. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas pastatė Veliuonoje naują mūrinę pilį ant piliakalnio, vadinamo Pilies arba Ramybės kalnu, kuris yra į rytus nuo Gedimino kapo piliakalnio. Juos skiria 17 m gylio griovys. Ant piliakalnio esantis aukuras deivei Velionai mena pagonybės laikus  Deivės Velionos šventykla veikiausiai davė pavadinimą ir Veliuonos gyvenvietei.

19 amžiuje statytuose Veliuonos dvaro rūmuose įkurtas  Krašto istorijos muziejus. Veliuonos dvaras – vienas iš nedaugelio medinių dvarų Lietuvoje. Garsus ir dvaro sodybos prakas, jame daug itin retų augalų.

Muziejuje – Įdomi krašto archeologijos ekspozicija, apimanti laikotarpį nuo IV a. iki šių dienų. Dauguma eksponatų čia pateko iš Senkapio ir Pilaičių (buvusios Bajerburgo pilies) vietovių. Istorinę praeitį iliustruoja V.Gerulaičio tapybos darbai: „Bajerburgo pilies puolimas”, „Veliuonos pilis”, Lietuvos kunigaikščių portretai.

Įspūdingoji Raudonės pilis

Žinoma, kad neaplenkėme ir Raudonės ir sužinojome daug įdomių faktų apie šios vietovės istoriją, garsiąsias pilis ir jų valdovus. Pilis pastatyta XVI a. ,  ne kartą rekonstruota. Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras. XVI a., kai dvaras priklausė Žygimantui Augustui, jis pradėtas minėti rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau dvarą valdė pirklys Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas. Jo sūnus Kiršpinas Kiršenšteinas čia XVI a. pab. pasistatė įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Tai buvo renesansinio stiliaus ansamblis su cilindriniu 33,5 m aukščio bokštu. 1663 m. K. Kiršenšteino anūkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, tapęs LDK iždo valdytoju ir sekretoriumi, pagrindinę rezidenciją įsirengė Raudonėje. Tai buvo pilies klestėjimo metai. XVIII a. penktame dešimtmetyje Raudonės pilis atiteko Kiršenšteinų giminaičiams Olendskiams. Netrukus pilį apgadino gaisras. XIX a. pr. prasiskolinę Oldenskiai Raudonės dvarą pardavė kunigaikščiui Platonui Zubovui, kuris ėmėsi pertvarkyti pilies rūmus. Jam mirus pilis 30 metų stovėjo be globos. Po ilgų ginčų dvaras atiteko P. Zubovo dukrai Sofijai von Pirch– Kaisarovai, kuri persikėlė gyventi į Raudonę. Pilies savininkai vis keitėsi, o per Pirmąjį pasaulinį karą Raudonės pilį labai nuniokojo vokiečiai: buvo išgrobstyti arba sunaikinti paveikslai, biblioteka ir kitos vertybės. 1934 m. pilis buvo parduota varžytinėse. Visuomenei pradėjus protestuoti, perleista Lietuvos bankui. 1944 m. besitraukdami vokiečiai susprogdino didįjį pilies bokštą, kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. Pokario metais bokštas ir sugriautas korpusas atstatyti, o pilyje įsikūrė mokykla.

Džiaugiuosi, kad nuostabaus architektūros šedevro nesunaikno laikas ir žmonių abejingumas. Šiuo metu Raudonės pilis yra rekonstruota gavus finansavimą iš valstybės. Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Turistams lankyti atidarytas 33,5 m aukščio pilies bokštas iš kurio atsiveria nuostabi panemunių panorama. Įspūdingas ir pilies parkas. Legendų apie jį – daug. Viena iš jų – greta 1941–1944 m. žuvusių tarybinių karių paminklo klesti graži didžialapė liepa, turinti 7 kamienus, o jos šakose įaugusi geležinė juosta. Žmonės pasakoja, kad čia Raudonės dvarponiai rišdavę ir plakdavę baudžiauninkus. Man labiau patiko kita – apie seniausią parko ąžuolą. Gedimino ąžuolas apie 20 m aukščio, kamieno skersmuo 1,5 m. Legenda byloja, jog po šiuo ąžuolu, vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą puotavo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.

Skirsnemunės deimančiukai

Kad kiekvienas mūsų krašto miestelis ir kaimelis – unikalus ir turi teisę būti vadinamas Lietuvos perlu įsitikinau Skirsnemunėje. Ši vietovė  buvo kryžiuočių aršiai  puolama, o lietuvių stipriai ginama. Priešais Skirsnemunę, kairiajame Nemuno krante, 1313 m. kryžiuočiai pasistatė Kristmemelio pilį, nuo kurios ir kilęs Skirsnemunės pavadinimas. Nuo XV a. Skirsnemunė buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. 1792 m. miesteliui suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas. Į Skirsnemunę su malonumu keliausiu dar kartą, nes šiuo metu garsioji Panemunės pilis rekonstruojama ir ją galima ažiūrėti tik iš išorės. Šią pilį apie 1604 m. pradėjo statyti iš Vengrijos atsikėlęs miško pirklys Janušas Eperješas. Panemunės pilis nebuvo krašto gynybai skirta tvirtovė, o tipiška XVII a. feodalo pilis su gynybiniais įrengimais, gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais. Pilį supo 5 tvenkiniai, prie kurių stovėjo 4 malūnai bei ūkiniai pastatai. Pilies parke yra du pilkapiai: vienas didesnis, kitas mažesnis. Legenda byloja, jog didžiajame ilsisi kunigaikštis Vytenis, o šalia, mažesniajame – jo žmona. Skirsnemunę puošia 1903 m. statyta neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia. Ji atrodo išties įspūdingai. O netoliese esančiame architektūros paminkle – Šilinės smuklėje – labai įdomi ekspozicija, supažindinanti su žvejybos Nemune ypatumais. Rekomeduoju visiems žvejams :) .

Karališkoji Jurbarko dvasia

Savo karališkuoju dvaru garsėja Jurbarkas. Jurbarkas – karališkasis dvaras, kurį valdė karalienės. Iš jų labiausiai žinoma LDK Žygimanto II žmona Bona. Vėliau čia šeimininkavo Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila. Po 1795 m. Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui, o nuo 1840 m. perėjo valdžios nuosavybėn. 1846 m. caras Jurbarką paskyrė kunigaikščiui Ilarijonui Vasilčikovui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia gyveno ir kūrė iškilus tarpukario metų Lietuvos skulptorius Vincas Grybas (skulptūros „Žemaitis“ Raseiniuose, S. Daukanto paminklo Papilėje ir daugelio kitų kūrinių autorius). Paminkliniame name, kur gyveno skulptorius, veikia Vinco Grybo memorialinė ekspozicija.

Vasilčikovų laikais dvarvietėje būdavo rengiama nemažai švenčių, į kurias suvažiuodavo kunigaikščiui artimi žmonės. Prieš kiekvieną tokį susibūrimą parkas būdavo gerai išvalomas, per Mituvos upę padaromas naujas balto beržo tiltelis. Kitame Mituvos krante buvo graži lanka, augo jaunas, apie XIX a. aštuntą dešimtmetį Vasilčikovų pasodintas pušynėlis. Čia buvo pastatyta pavėsinė „Baravykas“, padaryta keletas suoliukų. Gražiai prižiūrimame jaunuolyne augindavo fazanus. Pušynėlyje aplinkiniams gyventojams taip pat būdavo draudžiama lankytis. Šalia rūmų buvęs parkas garsėjo kelių kvadratinių metrų dydžio akmeniu. Kunigaikščiai rūpinosi ir Mituvos kilpoje buvusiu Smukučių šileliu. Ši poilsio zona buvo atvira vietiniams gyventojams. Dvaras garsėjo vaismedžių sodu, šiltadaržiais. Po 1918 m. vasario 16 d. Vasilčikovų dvarvietė kartu su abiem parkais ir vaismedžių sodu buvo perduoti „Saulės“ draugijos įkurtai Jurbarko progimnazijai. Parkas tapo atviras visuomenei.

Smalininkų ekonominis fenomenas

Manoma, kad pirmoji „smalos varytojų“ gyvenvietė dabartinių Smalininkų vietoje buvo jau XV a. pradžioje. Matys šis amatas ir davė pavadinimą miesteliui. Smalininkai ilgus amžius buvo pasienio miestelis, priklausęs Klaipėdos kraštui. Todėl Smalininkai ilgą laiką buvo svarbus pasienio punktas. 1811 m. Smalininkuose įrengta pirmoji prie Nemuno nuolat veikianti vandens matavimo stotis, o 1924 – 1926 m. joje pastatytas bokštelis. Miestelyje prie Nemuno buvęs uostas, pradėtas kasti 1883 m. 1885 m. buvo baigtas 400 m pylimas. Uoste žiemodavo baidokai. Prie uosto buvo viešbutis ir restoranas – prašmatniems asmenims,  taip pat smuklė –  prasčiokams. Įsikūrus uostui pagyvėjo prekyba. XIX a. čia veikė stiklo fabrikas ir 3 knygynai. 1923 m. įsteigta muitinė, per kurią prekiauta su Vokietija. Veikė 3 plytinės, durpių įmonė, malūnas, 2 lentpjūvės, laivų statybos įmonė, vaistinė. 1935 m. buvo 5 viešbučiai, 2 restoranai, dviračių, galanterijos ir manufaktūros parduotuvės, kelios ekspedicijos ir transporto kontoros, kepykla, lentpjūvė, malūnas. Augo ir pati gyvenvietė. Iki šiol išliko grindinys, vedantis nuo uosto krantinės į buvusią siaurojo geležinkelio stotį.

Smalininkuose, šalia uosto, buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas ir tik senos nuotraukos primena jo klestėjimo laikus.

Smalininkai garsūs ir tuo, kad, kaip ir minėjau, 1811 m. čia įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai „laiptai“, sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti. Buvęs Smalininkų geležinkelio stoties pastatas taip pat turi įspūdingą istoriją. 1902 m. nuo Pagėgių į Smalininkus buvo nutiestas beveik 56 km ilgio siaurasis geležinkelis. Siaurukas važiuodavo lėtai, vidutiniškai 20 km per valandą greičiu. Sako, pakeliui net gėlių būdavo galima pasiskinti. Vis dėlto jis smarkiai pagerino susisiekimą ir miestelio plėtros galimybę. Geležinkelio bėgiai buvo išardyti pirmaisiais pokario metais, o stoties pastatas, nors ir paverstas gyvenamuoju namu, palyginus neblogai išsilaikė. Tai raudono mūro, „vokiško“ stiliaus statinys. Egzotikos jam suteikia ant fasado išlikęs užrašas „Schmalleningken“. Technikos mėgėjai neišvažiuos iš Smalininkų neapsilankę senovinės technikos muziejuje. Muziejus yra privatus, įrengtas Smalininkų gyventojo Justino Stonio namuose. Muziejuje eksponuojami senoviniai varikliai, žemės ūkio technika, senovinė metalo, medžio, linų apdirbimo įranga, fotoaparatai, spausdinimo, skaičiavimo mašinėlės, laikrodžiai, senovinė literatūra, senoviniai sunkvežimiai bei automobiliai.

Per Smalininkus einanti pagrindinė Nemuno gatvė virsta keliu į Viešvilę. Kaip tik ties Vidkiemiu jį apgobia ąžuolų alėja. Tai įspūdingas gamtos paminklas, vienintelis toks Lietuvoje. Alėja tęsiasi 1,3 km Šiuo metu alėjoje auga 186 drūti ąžuolai, kurių kamienų apimtis siekia 4 metrus. Pagrindinis kelias į Antšvenčius eina palei Šventąją. Perkirtęs Šilutės –Jurbarko plentą, jis virsta kaimo keliuku. 1,5 km į šiaurę nuo sankryžos yra sodyba, kurioje gimė ir gyveno dailininkė miniatiūrininkė Lidija Meškaitytė.  Menininkė buvo savamokslė. Ant mažyčių popieriaus skiautelių, mokydamasi iš prieškarinių vokiškų meno žurnalų, ji pradėjo tapyti. Jautriai, su meile ir begaliniu kruopštumu perkėlė į paveiksliukus gimtinės vaizdus, mylimus žmones, gėles, gyvulėlius. Nuo 1957 m. L. Meškaitytės miniatiūros eksponuotos parodose, kai kurios 1962 m. išleistos kaip atvirukai. 760 jos piešinių ir akvarelių šiuo metu saugo Lietuvos dailės muziejus. Jų faksimiles galima pamatyti Jurbarko V. Grybo memorialiniame muziejuje.

Garsusis Rambynas

Kelionė Panemune praras pusę žavesio, jei aplenksite Rambyno kalną. Vien apie šį kalną galėčiau pasakoti nesustodamas, nes jis turi ypatingą istoriją. Populiarumu ir istorine praeitimi Rambynas prilygsta svarbiausiems Lietuvos istorijos, gamtos paminklams, tokiems, kaip Gedimino kalnas Vilniuje, Šatrijos kalnas Žemaitijoje ir pan. Rambynas svarbus ir įžymus kaip tam tikra saugotina ir gerbtina teritorija. Apie tai kalba praeities istoriniai šaltiniai. Rambyne buvo lietuvių alkvietė, šventas miškas ir, manoma, pilis. Rambyno teritorija visą laiką buvo šventumo apdrausta. Tai lietuvių tautos draustinis. Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus kalne dažnai kurstė ugnį, pats senatvėje virsdamas tartum Rambyno vaidila. Turėjo jis Amžinąją Rambyno knygą. 1881 m. Rambyne atgaivinta senovinė vidurvasario (Joninių) šventė. Po to Rambynas tapo atgimstančios lietuvybės sakraline vieta. Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 metais, Mažosios Lietuvos šviesuoliai Martynas Jankus ir Juozas Adomaitis ant Rambyno sumanė pastatyti aukurą. 1939 metais, Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams, aukuras buvo nugriautas. Šiandien ant kalno stovi sovietmečiu pastatytas aukuras. Šalia dar yra M. Jankaus ir J. Adomaičio statytojo aukuro viršūnė, kuri ne taip senai buvo surasta Nemuno upės pakrantėje. Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo „Birutės“ draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Rambyno kalnas apipintas padavimais ir legendomis. Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.

Bitėnuose, prie Rambyno kalno esančiose kapinaitėse palaidotas Vydūnas. Kapas kuklus, tačiau subtiliai papuoštas žaluma. Kapinaitėse ilsisi ir daugiau Lietuvos šviesuolių. Jei lankysitės – nepraeikite pro šalį.

Pamario žavesys

Toliau mūsų maršrutas nuvedė į Šilutę. Miesto centre yra Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (iki bokšto viršūnės aukštis siekia 50 metrų, bokšte 3 varpai ir miesto laikrodis, mušantis laiką kas 15 minučių). Miesto centre yra Karių kapinės. Prie geležinkelio stovi Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia , mieste yra Šilutės Arkangelo Mykolo koplyčia, sentikių bendruomenė. Mieste buvo tuberkuliozės ligoninė, vakarinėje miesto dalyje – Šilutės muziejus, evangelikų liuteronų bažnyčia, kultūros namai, prie Šyšos – išlikę H. Šojaus dvaro rūmai, rajono centrinė ligoninė ir poliklinika; senelių globos namai, paštas, miesto parkas. Pasak archeologų, viduramžiais miesto apylinkės buvo gyvenamos skalvių genčių. Miesto įkūrimo istorija skaičiuojama nuo 1511 m., kai pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Tilžės pradėjo veikti smuklė. Vietovė vadinosi Šilokarčema.

Iš Šilutės patraukėme į Rusnę. Tai vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje. Rusnėje gausu architektūros ir technikos paminklų: senieji žvejų kaimai, žvejo laukininko etnografinė sodyba-muziejus, Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia, katalikų koplyčia. Yra puikus dviračių takas, apžvalgos bokštelis ir aikštelės. Antrą birželio sekmadienį Rusnėje vyksta bienalė „Išbėg, išbėg iš Rusnės kiemelio“. Istorijos paminklas – Rusnės pilkapis.Gyvenvietė įsikūrusi potvynių zonoje. Nuo potvynių ją saugo pylimai, saloje įrengta polderių sistema su 20 vandens kėlimo stočių. Istoriniai šaltiniai mini, kad 1365 m. Kryžiuočių ordino magistras leido klaipėdiečiams Rusnės saloje ganyti gyvulius, šienauti, laisvai kuro ir statybos reikalams pasirinkti ir kirsti mišką. XIV a. pabaigoje minimos ir pirmosios gyvenvietės – Vorusnė ir Rusnė. XIX a. 2-ojoje pusėje Rusnėje veikė keli knygynai, bibliotekos, spaustuvė, knygrišykla ir knygynėlis. 1911-1918 m. dirbo brolių Adolfo ir Jurgio Vebelių spaustuvė, knygrišykla, knygų ir kanceliarinių prekių krautuvė, knygynėlis. 1923-1939 m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras. Veikė žuvies perdirbimo, miško apdirbimo įmonės, muitinė, pasienio policijos punktas, Šilutės valsčiaus teismo skyrius, trijų komplektų liaudies mokykla, dirbo gydytojas, dantistė, 5 restoranai, 14 krautuvių. Vyko turgus.

Ventės rage – paukščių rojus

Ventę visi žinome kaip paukščių žiedavimo centrą. Ši vieta garsi ir savo istorinėmis pilimis. 1360 m. kryžiuočiai čia pastatė Vindenburgo pilį ir bažnyčią, kurias vėliau sugriovė marių bangos. Pilies akmenys buvo panaudoti mūrinės bažnyčios statybai. Apie 1700 m. sugriuvo ir naujoji mūrinė Ventės bažnyčia. 1705 m. jos griuvėsiai buvo pervežti į Kintus ir panaudoti Kintų bažnyčios statybai. Čia stovi seniausias iš septynių Lietuvoje esančių švyturių. 1929 m. Ventėje biologas Tadas Ivanauskas įkūrė ornitologijos stotį, kur stebimi ir žieduojami paukščiai. Per Ventės ragą kartais praskrenda iki 300 tūkst. paukščių per parą. Absoliutus rekordas buvo 2002 m. rugsėjo 23 d. kai buvo sužieduoti 6519 sparnuočiai. Stotyje per metus apžieduojama apie 60-80 tūkst. paukščių. Stotyje veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su Kuršių marių gamtovaizdžiu, būdingiausiais biotopais, dažniausiai sutinkamais gyvūnais.Pirmasis paukščius Ventės Rage ėmė žieduoti Mikas Posingis, dirbęs čia esančio švyturio prižiūrėtoju.

Jaukus ir savitas Mingės kaimelis. Tai vietinės reikšmės architektūros paminklas – vienos gatvės (devyniolika sodybų) išretėjusio užstatymo žvejų kaimas. Sodybos išsidėsčiusios Minijos krantuose, kiemai su darželiais atgręžti į upę, prie kiekvieno namo įrengtos prieplaukos valtims. Sodybas su sausumos keliais jungia keliukai. Abi kaimo pusės gali susisiekti tik valtimis per upę. Dauguma gyvenamųjų namų dvigaliai, tvartai su paaukštintomis pastogėmis (ertikiais – juose laikomi pašarai, kraikas), mūryti iš raudonų plytų. Yra ir medinių pastatų, kurių konstrukcijos, išorės formos bei dekoras būdingi Pamario krašto architektūrai.

Paminklas Florijonui saugo Švėkšną

Keliaudami neaplenkėme ir Švėkšnos. Ir šis miestelis gali pasigirti turtinga istorine praeitimi. Pagal vieną iš versijų gyvenvietė, o vėliau miestelis galėjo atsirasti po Melno taikos (1422 m.), kai baigėsi kryžiuočių ordino grėsmė. 1503 m. kovo 8 d. Švėkšna minima Linkuvos bažnyčios fundacijos ir dotacijos akte. 1509 m. Švėkšna buvo Žemaičių seniūno Kęsgailos dvaras ir miestelis. Vėliau Švėkšnos dvaras priklausė kitoms garsioms giminėms. Švėkšna nukentėjo per XVIII a. pr. marą  ir gaisrus, kurių miestelio istorijoje būta ne tiek jau mažai ir labai skaudžių. Per 1925 m. gaisrą sudegė beveik visas miestelis (sudegė 139 gyvenamieji namai, 156 ūkiniai pastatai, buvo žuvusių, apdegusių žmonių), kuris greit švėkšniškių, gyvenančių Amerikoje, aukų dėka, buvo atstatytas, dauguma mūriniais pastatais. Saugantis nuo gaisrų buvo pastatyta Šv. Florijono statula. Paskutinis miestelį ištikęs gaisras įvyko 2006 m. gegužės 10 d., kai sudegė 10 namų. Beje, praeityje Švėkšna garsėjo ir kaip žymus Vokietijos pasienio kontrabandos punktas. Spaudos draudimo metais per Švėkšną buvo gabenama ir Švėkšnoje platinama lietuviška spauda. Švėkšnoje grožėjausi įspūdinga šv. apaštalo Jokūba bažnyčia, originaliu arkiniu tiltu, Laisvės paminklu.

Pritariu minčiai, kad geriau savo akimis viską išvysti ir tikiuosi, kad mano kelionės įspūdžiai padės apsispręsti besirenkantiems kelionių maršrutus. Mūsų Lietuva labai graži. Nuvažiavome 700 kilometrų. Daug pamatėme, daug sužinojome. Nepaminėjau medaus degustacijos – išbandykite, man labai patiko. Pirkdamas medų tikrai nebeapsiriksiu ir išsirinksiu kokybiškiausią. O daugiau įspūdžių – nuotraukų galerijoje.

Komentuokite