Kur klesti juodoji rinka, nelieka vietos laisvajai rinkai


Už kritines pastabas ir konstruktyvius siūlymus daugelį metų vertintas Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) pastaruoju metu, regis, pasiklydo tarp savo idėjų. Paskutiniai instituto specialistų pasisakymai prasilenkia su akivaizdžiais faktais ir paprasta ekonomine logika.

Pavyzdžiui, neseniai publikuotame komentare LLRI prezidentė Rūta Vainienė kritikuoja siūlymus (beje, jie dar neįgavo net tesės aktų projektų pavidalo) mažinti atsiskaitymus grynaisiais pinigais ir skatinti elektroninius mokėjimus.

Komentare pritariama minčiai, kad „šešėlis ir grynieji pinigai yra susiję“, tačiau teigiama, jog grynųjų naudojimas – tai ne šešėlio priežastis, o pasekmė. Šešėlyje esą slepiamasi „nuo per didelių mokesčių, reguliavimų arba draudimų užsiimti tam tikra veikla“.

LLRI turėtų būti žinoma, jog tarptautinių institucijų atlikti tyrimai rodo, kad mūsų valstybė pagal ekonominę laisvę ir mokestinį reguliavimą yra itin konkurencinga tiek Europos, tiek pasaulio mastu. Tą patvirtina daugelis Lietuvos teisininkų, konsultuojančių mūsų įmones mokesčių administravimo ir juridinių asmenų steigimo skirtingose šalyse klausimais.

Nemanau, kad dar labiau sumažinus mokesčius sumažės neapskaitoma ekonomika. Tačiau tikrai aišku, kad tokiu atveju į valstybės biudžetą bus surinkta mažiau pajamų. O mažiau pajamų reiškia ir mažiau išlaidų – mažesnės pensijos ir socialinės išmokos, mažesnis finansavimas švietimui, sveikatos apsaugai, visuomenės saugumui ir kitoms reikmėms.

Daugiau grynųjų – daugiau šešėlio

Atkreiptinas dėmesys, kad siūlymai mažinti atsiskaitymus grynaisiais pirmiausia susiję su atsiskaitymais valstybės institucijoms. Juk, pavyzdžiui, draudimas sumokėti baudą grynaisiais pinigais ne didina korupcijos plitimą, neapskaitytų pinigų apyvartą ir šešėlinę ekonomiką, o veikiau sudaro realias prielaidas jai mažėti.

Nevyriausybinės organizacijos „A.T. Kearney“ atlikti tyrimai rodo egzistuojant glaudų ryšį tarp šešėlinės ekonomikos lygio ir elektroninių atsiskaitymų paplitimo. Neapskaitomos ekonomikos dydis yra didžiausias tose šalyse, kur vienam gyventojui tenkančių elektroninių atsiskaitymų skaičius yra mažiausias.

Nepateikdama jokių skaičiavimų, R. Vainienė tvirtina, kad atsiskaitymų grynaisiais pinigais pablogintų verslo sąlygas. Tačiau klausimas kokio verslo?

Statistikos departamento duomenimis, absoliuti dauguma šalies įmonių seniai naudojasi internetu. Ir daugelis skaidriai veikiančių įmonių tarpusavyje (ir su darbuotojais) seniai atsiskaito ne grynaisiais, o banko pavedimais internetu.

Taigi susidaro įspūdis, jog LLRI gina ne šias įmones, o nesąžiningus jų konkurentus – t.y. tuos, kurie vengdami lengvai apskaitomų negrynųjų pinigų operacijų, matyt, siekia nuslėpti dalį mokesčių.

Nepasverti gąsdinimai

Kaip didžiausią grėsmę ribojant atsiskaitymus grynaisiais pinigais LLRI įžvelgia šio pasiūlymo makroekonominio poveikio pinigų ir bankų rinkai. Esą priklausomai nuo to, kiek grynųjų pinigų bus „atiduota“ bankams, gali padidėti infliacija, išaugti rizikingų kreditų skaičius, susidaryti kainų burbulai.

„Eurostat“ duomenimis, 2010 m. didžiausia gruodžio mėnesio metinė infliacija užfiksuota Vengrijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje – ten kur labiausiai paplitę atsiskaitymai grynaisiais pinigais ir kur didžiausi šešėlinės ekonomikos mastai.

Taigi teoriškai gal ir galima samprotauti apie atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo poveikį infliacijai, tačiau faktai neleidžia teigti egzistuojant tokiai sąsajai tarp minėtų rodiklių.

Keistai atrodo ir R. Vainienės įspėjimas, esą gavę daugiau grynųjų pinigų bankai ims į kairę ir į dešinę dalinti kreditus.

Keista, nes kiek daugiau nei prieš metus LLRI ekspertas Vytautas Žukauskas keliuose komentaruose aiškino, kad sprendimas skolinti (-s) priklauso ne tik nuo bankų, bet ir nuo jų klientų. Eksperto teigimu, skolinimo (-si) riziką atsakingai vertina tiek bankai, tiek paskolų gavėjai.

Taigi vienąkart teigti, kad pinigų „atidavimas“ bankams savaime lems rizikingesnius kreditus, o kitą, kad riziką vis tiek visada įvertina tiek bankas, tiek klientas, yra mažų mažiausiai nesolidu.

Beje, prieš kurį laiką LLRI ekspertas kitame komentare apgailestavo, kad dėl krizės šalyje sumažėjo namų ūkių kreditavimas. Tačiau sprendžiant iš R. Vainienės pasisakymo, tuo reikėtų džiaugtis, mat bankams didinant paskolų portfelį, kyla įvairių makroekonominių grėsmių. Tad kuriuo tikėti – ekspertu ar prezidente?

Kam (ne)reikalingi kasos aparatai?

Kasos aparatų naudojimas prekiaujant dengtose turgavietėse – dar viena tema, kur LLRI pozicija kelia įvairių abejonių. Susidaro įspūdis, kad nepateikdami konkrečių skaičių ar konstruktyvių siūlymų, instituto ekspertai tiesiog aklai kartoja nepasvertus kai kurių veikėjų, besidengiančių Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos vardu, teiginius.

Mokesčių inspekcijos, Finansų ministerijos ir kitų institucijų pateikta informacija rodo, kad nepaisant visų anksčiau priimtų priemonių, prekyba maisto produktais turgavietėse netapo nei skaidresnė, nei saugesnė.

Atlikti patikrinimai atskleidė, jog toli gražu ne visi prekybininkai sąžiningai deklaruoja pardavimų apimtis, pajamas, parduodamų produktų kilmę. Tai ne tik kelia grėsmę tūkstančiams vartotojų, perkančių maisto produktus turguose, bet ir sudaro nesąžiningos konkurencijos sąlygas tiek skirtingiems prekeiviams, tiek kitiems smulkia prekyba užsiimantiems verslininkams (nors kažkodėl vis apeliuojama vien į didžiuosius prekybos centrus).

Nereikia pamiršti, kad nauji reikalavimai dėl kasos aparatų palies maždaug 3 tūkst. prekeivių. Tuo tarpu kaip rodo Statistikos departamento duomenys, visoje šalyje mažmenine prekyba užsiima beveik 37 tūkst. tūkst. bendrovių, kuriuose dirba po 1-9 darbuotojus.

Galbūt ne visos šios įmonės prekiauja vien maisto produktais, tačiau drįstu teigti, kad tikrai ne mažiau nei pusė. Jeigu jiems taikomus reikalavimus naudoti kasos aparatus laikom teisingais, kodėl išskirtines sąlygas turėtume suteikti iš esmės ta pačia veikla užsiimantiems turgaus prekeiviams, kurių apyvarta kartais viršija ir daugelio nedidelių parduotuvių pardavimus?

Neseniai pirkau medaus Rygos turguje – močiutė nieko neklausiusi išmušė čekį. Kitą kartą Taline teko pavažiuoti taksi – vairuotojas taip pat neprašytas be jokių kalbų (o juk ką užsienietis galėtų padaryti?) išspausdino kvitą, kuriame buvo ne tik kelionės kaina, bet informacija iš kur į kur važiuota, kas vairavo automobilį ir pan.

Akivaizdu, kad mūsų kaimynai (kaip ir didžioji dalis Vakarų valstybių) suprato, kad skaidrus lėšų apskaitymas reikalingas ne tik ir ne tiek valdžiai, bet jiems patiems – tam, kad būtų sudarytos vienodos verslo sąlygos, kad į valstybės biudžetą būtų surenkami pinigai, reikalingi jos piliečių poreikiams tenkinti.

Tenka tik apgailestauti, kad vedini neaiškių motyvų įvairūs populistai, o kartu su jais, regis, ir LLRI, stengiasi visa tai apversti aukštyn kojomis.

Komentuokite