Mus vienija Lietuva

Šiandien minime Gedulo ir Vilties dieną. Vyks  renginiai Lietuvos tremties 70-mečiui bei laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metams paminėti. Biržėlio 14-oji daugumai lietuvių tapo skaudaus prievartinio išskyrimo su Tėvyne diena. Galima fiziškai atplėšti nuo Lietuvos, bet neįmanoma jos išrauti iš minčių, iš širdies. Tremtyje ir lageriuose kankinami lietuviai maitinosi viltimi, kad jei ne jie, tai jų vaikai grįš į Lietuvą – laisvą ir nepriklausomą. Su didžiausia pagarba žvelgiu į tremtinius ir politinius kalinius. Kiekvieną iš jų laikau mūsų tautos didvyriu, nes jie Lietuvos neišsižadėjo, nepardavė, neišdavė pačiais sudėtingiausiais gyvenimo momentais. O sugrįžę į sovietų okupuotą Tėvynę – kantriai, diena iš dienos atkakliu darbu ir nuoširdžiu tikėjimu artino Lietuvos laisvės dieną. Ir dabar, kai tarsi tampa normalu mėtyti deklaratyviais pareiškimais, esą tokios ekonomiškai silpnos Lietuvos nėr už ką mylėt, kad Tėvynė ten, kur daugiau duonos su sviestu, pagalvoju apie politinius kalinius ir tremtinius. Jie kitaip supranta žodį „sunku“. Jiems sunku – būti atskirtiems nuo gimtinės, savo kalbos, savo žemės. Kasmet jų lieka vis mažiau. Ir tikrai ne viskas padaryta, kad  politinių kalinių ir tremtinių auka Tėvynei būtų įprasminta ne tik paminkluose ir knygose. . Politiniai kaliniai ir tremtiniai turi ką pasakyti mūsų jaunimui, tereikia sudaryti daugiau galimybių bendroms diskusijoms ir susitikimams.

Jie gali ne tuščiais žodžiais, o širdies kalba prabilti į jaunimą , padėti jiems suvokti svarbiausią dalyką: Lietuvos  nebus be mūsų, o mūsų nebus be Lietuvos.. Apie tai savo eilėse kalba poetas Kazys Inčiūra.

„Veltui tavo mintys į svetur keliauja

Žemė, nors šviesiausia, bus visur tamsi.

Čia brangiau už auksą juodos žemės sauja,

Nes kiekvienoj dulkėj čia tu pats esi“.

Paprasta ir prasminga, nes  Lietuva – tai kas mus vienija.

Komentuokite