Namų renovacijos baubas verčia tarnauti dujų vamzdžiui

Seimo narys socialdemokratas Edvardas Žakaris namų modernizavimo programą pavadino pelijančia.

Panašu, kad apipeliję, skylėtais stogais ir kiauromis sienomis daugiabučiai – socialdemokratų ateities Lietuvos vizija. Argumentų, kodėl nerenovuoti namai, naudingiau, neišgirdau.Kodėl būtų naudinga nieko nedaryti, mokėti vis didėjančias sąskaitas už šildymą, vis daugiau lėšų skirti šildymo išlaidų kompensavimui nebeišgalintiems susimokėti, namų modernizavimo programos kritikas E. Žakaris neįvardija.Kad  nebūčiau apkaltintas tuščiažodžiavimu, pateiksiu keletą skaičių ir faktų, kuriuos sužinoti gali kiekvienas,  besidomintis Lietuvos daugiabučių būkle.

Kam pelningas oro šildymas

96 procentai daugiabučių pastatyti iki 1993-jų metų. Atlikti tyrimai rodo, kad 5 proc. šilumos iš pastato pasišalina per skylėtas sienas, 22 proc. – per ventiliacijos angas, 18 proc. –  per nesandarius langus, 9 proc. – per stogą, 5 proc. – per rūsį. Tokia situacija yra šiandien.Naivu tikėtis, kad skaičiai keisis į gerąją pusę.Po metų kitų namų būklė bus dar blogesnė, jei bus pasiduota socialdemokratų įtikinėjimams tiesiog nieko nedaryti.Dar dešimtmetis, ir daliai namų renovacijos gali ir nebereikėti.Renovacijos baubu, brangumu, netikslingumu gąsdinami žmonės butų šildymui kasmet turės išleisti vis daugiau, nemenką dalį savo biudžeto skirdami mokesčiui už oro šildymą.Apie tai namų renovacijos skeptikai kukliai nutyli.

Nutylima ir ne mažiau svarbi, tačiau, matyt, ne itin naudinga informacija – apšiurę, kasmet vis daugiau šilumos suryjantys namai garantuoja stabilų ir net didėjantį  dujų poreikį.

Kol kas Lietuva turi galimybę dujas pirkti iš vienintelio tiekėjo – Rusijos dujų kompanijų.

Taigi,  kaišiojant pagalius į beįsisukančius namų renovacijos ratus ir toliau galima padėti dujų tiekėjams augintis pelnus mūsų žmonių patiklumo sąskaita.Klausimas – ar pasisakantieji prieš namų renovaciją yra už stabilią Lietuvos energetinę priklausomybę nuo vienintelio tiekėjo – daugiau retorinis.Tačiau akivaizdu, kad bandymas stabdyti namų modernizavimo traukinį yra siekimas išsaugoti energetikos politikos, atgręžtos į vieną vienintelį vamzdį, tęstinumą.

Penkis kartus mažesnės palūkanos

Dar vienas neatitinkantis tikrovės teiginys, kuriuo bandoma žmones atbaidyti nuo renovacijos, esą Vyriausybė prisiima per menką renovacijos išlaidų finansavimo naštą.

Skaičiai kalba ką kitą: valstybės įsipareigojimas kompensuoti 15 proc. renovacijos vertės, garantuojant vos 3 proc. fiksuotas palūkanas, pinigine išraiška atitinka anksčiau galiojusį mechanizmą, kai buvo kompensuojama 50 proc. namų modernizavimo išlaidų vertės, tačiau bendrijų nariai mokėdavo didžiules palūkanas bankams už šiam tikslui paimtus kreditus.

Manau, kad sudėliojus visus skaičius sąžiningai ir teisingai, dabartinę valdžią galima „kaltinti“ nebent už tarnavimą Lietuvos žmonėms, o ne Kremliaus „Gazpromui“.Žmonės gąsdinami, kad namų renovacijos išlaidos užguls jų pečius sąmoningai nutylint, kad valstybė prisiima prievolę visiškai padengti išlaidas socialiai pažeidžiamiausioms žmonių grupėms.

Nieko nedarymas kainuoja daugiau

Ekspertai vieningai sutaria, kad daugiabučių renovavimo programa – pavėlavo keleriais metais.Nepamatuotas tikėjimas, kad ekonomikos pakilimas tęsis amžinai, klestės naujos statybos ir visada bus iš ko pasiskolinti vis didėjančioms kompensacijoms už šildymą, atvedė į aklavietę, iš kurios bandoma išeiti.Tačiau panašu, kad išeičių ieškojimas ir siekis mažinti energetinę priklausomybę  nuo pagrindinio energijos tiekėjo – Rusijos, nepriimtinas namų modernizavimo programos kritikams.Rusijos ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė patvirtino, jog Lietuvos vartotojai už 1 000 m3 dujų moka 100 USD daugiau negu dujų kaina yra ties Vokietijos siena.Bandymų išsaugoti monopolininkų pelnus daugėja.Apie žmogų, jo poreikius, jo ateitį galvojama mažiausiai.Namų renovacija, kad ir kaip jos nenori socialdemokratai,  taps vienu iš  strateginių valstybės tikslų.Mūsų valstybė ir žmonės nėra tiek turtingi, kad šildydami orą krautų turtus svetimos šalies monopolijoms.Nors akivaizdžiai geidžiančiųjų būtent tokio scenarijaus – yra.Bandymas įpiršti, kad nieko nedarymas yra pigiausias problemos sprendimo būdas, kainuos labai brangiai.

Ir už tai mokės ne populistai, o jais patikėjusieji.

Komentuokite