Prieš energetinę vergovę – biopriešnuodžiai

Energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtra – vienas pagrindinių Lietuvos ir ES energetikos politikos tikslų. Tai akcentuojama šalies Nacionalinėje energetikos strategijoje. Vis didesnio biomasės panaudojimo šilumos gamyboje siekiama ne tik žodžiais. Pavasario sesijoje Seimas priėmė  Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Šis teisės aktas uždegė žalią šviesą alternatyvių energijos šaltinių panaudojimui šalies energetikos ūkyje. Tai – dar vienas konkretus ir ambicingas žingsnis siekiant valstybės energetinės nepriklausomybės. Įstatymo dėka  Lietuva siekia įgyvendinti savo tarptautinius įsipareigojimus, kurie numato,  kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis bendrame galutiniame energijos suvartojime 2020 metais sudarytų 23 procentus.

Rodos, galėtume atsikvėpti, nes tarsi nemažai nuveikta. Tačiau dabartinę situaciją pavadinčiau tik sėkminga startine pozicija prieš lemiamą šuolį į energetinę autonomiją. Įstatymas pats savaime nepateisins Lietuvos žmonių lūkesčių ir šilumos kainos nemažės, jei nežengsime dar vieno ryžtingo žingsnio. Mano nuomone, turime nedelsdami imtis šilumos ūkio pertvarkos. Tikrai nesutinku su skeptikais, teigiančiais, kad apie biomasės panaudojimą šilumos gamybai prabilta tik iš vargo, kai krizė žvelgė į akis ir teko ieškoti alternatyvų neva tai nepolitinėms aukso vertės rusiškoms dujoms. Su tokiu požiūriu pasmerktume savo šilumos ūkį nesibaigiančiai tarnystei Gazpromui. Visiškai suprantama, kad nuvertinančių alternatyvius energijos šaltinius tarpe – ir tie, kuriems brangi rusiška šiluma kaulų tikrai nelaužo. Atvirkščiai – rusiškų dujų dėka jie susikūrė patogią bei turtingą gerovę. O jos atsisakyti dėl to, kad visiems būtų geriau – oi kaip nesinori. Tačiau valdančioji dauguma ir Vyriausybė jau parodė savo principingą požiūrį – viešas interesas mums buvo ir bus svarbiau. Net ir numetus atseit nepolinį dujų antkainį visiems aišku, kad iškastiniai energijos šaltiniai nepigs, nes jie – neatsinaujina ir gana sparčiai mažėja. Paskaičiuota, kad dabartinėmis kainomis 1 KWh energijos pagaminimui iš biomasės reikia perpus mažiau lėšų negu iš dujų. Išvada viena – iš biomasės gaminama šiluma neabejotinai pigesnė.

Iš biokuro gaminamos šilumos klausimas – vienas iš prioritetinių Energetikos strategijoje. Manau, kad turime ne tik palankiais įstatymais skatinti šilumos katilinių renovaciją statant jose biokuro katilus. Perėjimas prie iš biokuro gaminamos šilumos taptų dar spartesnis ir ne toks stichiškas jei surastume lėšų iš dalies remti biokuro katilų diegimo procesą.

Energetikos ministerijos užsakymu Lietuvos energetikos institutas  dar 2009-aisiais atliko mokslinį tiriamąjį darbą, kuriame nagrinėjamos atsinaujinančių energetikos šaltinių panaudojimo galimybės šalies ūkyje. Mokslininkų ir ekspertų skaičiavimais, kad dujinius katilus pakeisti kūrenamais biomase reikalinga investuoti apie 3 mlrd. litų.

Sakysite – iš kur tokie milžiniški pinigai? Visų pirma, ši suma į mūsų šilumos ūkio modernizavimą būtų įliejama palaipsniui – iki 2020-ųjų metų. Didžioji dalis investicijų – Europos Sąjungos  struktūrinių fondų lėšos. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas numato ir lėšas iš Specialiosios atsinaujinančių energijos  išteklių skatinimo programos.

Drįstu manyti, kad atsakingai peržiūrėjus valstybės biudžeto resursus ir atlikus finansuojamų programų prioritetų analizę, atsirastų realių galimybių aktyviau skatinti šilumos ūkio perėjimą prie biokuro naudojimo. Raginu vyriausybę kuo skubiau numatyti papildomą finansavimą, kad kuo greičiau ir plačiau šiluma būtų gaminama naudojant vietinį kurą.

Skatintinas ir sveikintinas Radviliškio, Panevėžio, Ignalinos savivaldybių iniciatyvumas pertvarkant savo šilumos ūkį. Manau, kad nuo savivaldos požiūrio į šilumos ūkio ekonomiką labai priklauso  kaip greitai mes nusimesime Gazprom smaugvirvę ir tapsime energetikos srityje tikrais padėties šeimininkais. Jei vienoje megavatvalandėje dujų kainos dedamoji yra maždaug 7,5 cento, tai biokuro – 4,5 cento. Nepamirškime – šie pinigai nukeliauja ne į Rusijos kišenę. Jie mokami Lietuvos ūkio subjektams, mokantiems mokesčius, bei kuriantiems naujas darbo vietas.

Ir netiesa, kad vienintelė išeitis mažinti šilumos kainas – keliaklupsčiavimas prieš dujų pardavėjus. Turime galimybių, savų resursų. Net neabejoju, kad deramai paskatinus jų naudojimo įsisavinimo procesus realiai pradėsime vaduotis iš energetinės vergovės.

Komentuokite