TS-LKD pirmininko pavaduotojo V.Matuzo kalba sausio 14 d. TS-LKD Tarybos posėdyje

Pokalbyje dėl naujo darbo, darbdavys paprastai paprašo kandidato įvardyti savo stiprybes ir silpnybes. Metas, kai mūsų darbdavys – tauta, paprašys atsakyt į šį klausimą – jau netoli. Tačiau pirmiausia  turime atsakyti patys sau.

Gauname per kepurę, liaudiškai šnekant, kiekvieną kartą, kai išdrįstame pasidžiaugti, kad per trejus metus pavyko suvaldyti sudėtingą finansinę ir ekonominę krizę, kai išdrįstame pasidžiaugti, kad mūsų Vyriausybė įeis į istoriją kaip visą kadenciją sėkmingai dirbusi Vyriausybė. Esą, nėra čia kuo girtis, žmonės to gerumo nejaučia. Ir tarsi nejauku pasidaro, ir nuolankiai tylime, pagyrūnais išvadinti. Gal vis dėl to tiesa, kad savame krašte pranašu nebūsi. Ne viena valstybė mums  baltai pavydi Vyriausybės, kuri išmintingai ir atsakingai susidorojo su finansiniais, ekonominiais  ir socialiniais iššūkiais. To paties reitinguotojų nemėgiamo Kubiliaus pavydi, valstybės pinigus su didžiule atsakomybe skaičiuojančios Šimonytės, Seimą konstruktyviai dirbti pratinančios Degutienės.  Lietuva pateikiama pavyzdžiu šalims, kurios dar neranda savojo krizės įveikimo recepto. Ar dėl to, kad trejus  išties nelengvus metus žmonėms laiku mokėjome pensijas, tegul ir šiek tiek mažesnes, ar dėl to, kad valstybiniame sektoriuje nevėlavo atlyginimai, ar dėl to kad buvo tęsiami visi gyvybiškai svarbūs projektai, ar dėl to, kad tiesiai šviesiai pasakėme, jog  atsijungsime nuo Ivano vamzdžio ir tai darome  – turime jaustis nepateisinę žmonių lūkesčių ir vilčių? Ar dėl to, kad garbingai ištesėjome pensininkams duotą pažadą ir jie gauna ikikrizinio dydžio pensijas ,turime muštis į krūtinę ir jaustis kaltais, nes pasirūpinome silpniausiais, o ne garsiausiai rėkiančiais? Aš taip nemanau. Žinoma, žmogiškai labai sunku priimti skaudžius sprendimus, net ir puikiai suvokiant kad jie būtini.

Turėjome net  dvi išeitis: metelius, na, gal net dvejus pagyventi sočiai, laisvai, kaip tas visą vasarą besilinksminantis žiogas iš pasakėčios. Po linksmybių beliktų iškelti rankas aukštyn ir pasakyti – taip, pravalgėme, praskolinome, nepagalvojome, nenumatėme, neapskaičiavome, gelbėkite, kas galite, jei dar yra ką gelbėti. Tokiu atveju visai būtų tikusi šiandien iš buvusių komunistų stovyklų vis garsiau skambanti frazė, esą konservatoriai nuvarė Lietuvą. Tačiau mes nepasirinkome tokio kelio, ir gavę galimybę valdyti socdemų taip nuvarytą Lietuvą, kad toliau ir nebėra kur, padarėme daugiau,  nei buvo galima tikėtis. Tapome nemaloniu atradimu politikams oponentams, kurie pernelyg atsainiai vertino mūsų siekius keisti sovietmečiu įvestą ir nepriklausomybės metais dantimis ir nagais atkakliai gintą nusistovėjusią tvarką, patogią patriotų vaidmenis vaidinančiam klanui. Manau nedaug suklysiu, manydamas, kad už vaidybą jiems galbūt visai neblogai ir mokama.

Kasos aparatai turguose, daugybę metų ekonomikos šešėlyje tarpstančių Gariūnų pajudinimas – tik žiedeliai, kuriuos visuomenės tranai sutiko priešiškai ir pavadino verslo žlugdymu. Taip, mes pasižadėjome sužlugdyti šešėlinį verslą ir tai padarysime. Tranais vadint nebijau, nes kitaip gyvenančių kitų sąskaita ir nepavadinsi. Nežinau kiek metų prireiks, kad visuomenėje išugdytume netoleranciją sluoksniui, kuris piktybiškai nemoka mokesčių, bet mielai naudojasi kitų sukurtais gėriais. Dabar juos  vadina „kietais“, nes  jie sugeba „prasisukti“ – pašalpas gauti, nelegaliai dirbti, prekiauti iš po skverno, nemokamai gydytis, vaikus leisti į mokslus, nemokėdami už tai jokio mokestėlio.  Žiūri mokesčius mokantis žmogelis į tokį „kietą“ kaimyną ir jaučiasi kvailio vietoje. O taip neturėtų būti.

Todėl žengėme žingsnį į teisingesnių mokesčių sistemą. Progresiniai, prabangos, kaip juos bevadintum mokesčiai visų pirma turi būt teisingi. Ir visiškas melas, kad verslas nenori mokėt teisingesnių mokesčių. Susitikimuose verslininkai taip sako – mes sutinkame mokėti, tačiau mokėkime visi. Konkurenciją iškraipo tai, kad mokesčius vieni moka sąžiningai, o kiti – suka bruka slepia, Dabar, kai priimti sprendimai dėl brangaus NT apmokestinimo girdžiu, kad esame komunistai ir siekiame išbuožinti gyvenančius turtingiau nei dauguma. Ką galima atsakyt į tokius kliedesius. Didžiosios Britanijos, Vokietijos, kitų ES šalių turtingieji nesijaučia išbuožinami, nors į bendrą valstybės kasą moka išties daugiau nei padavėjas ar mažos užkandinės savininkas. Tai ne mes, o turtingieji už lygiavą, kuri vis dar įmanoma dėl ne visiškai subalansuotos mokesčių sistemos. Siekiant išsaugoti ydingą lygiavą Seime blokuoti prabangių automobilių ir palūkanų už bankuose laikomus indėlius įstatymų projektai.  Bet tikiu, kad tai truks neilgai. Mums užteks kantrybės užbaigti pradėtus darbus. Žinau, kad tyčiosis, smerks, keiks, išjuoks, nes neturime galingų žiniasklaidos ruporų užnugario. Tačiau mūsų užnugaris daug galingesnis. Tai – mumis tikintys žmonės. Mūsų stiprybė, kad žmonės su mumis, stiprybė – kad drąsiai galime žiūrėt jiems į akis, nes pažadų nedaliname. Mes – juos pildome. Silpnybę matau vieną – iššūkius nugalėti mokame, išmokime ir pasidžiaugti nuveiktais darbais.

Nuo kitų politinių partijų skiriamės tuo, kad mums nereikia sukti galvų – ką gi čia pažadėjus, kad į Seimą išrinktų. Nemanau, kad posakis: „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ – tik gražus žodžių žaismas. Esame mušti tiek, kad už vieną ir viso šimto nemuštų gaila nebūtų. Patirtis, kurią kiekvienas įgijome šiuo sudėtingu laikotarpiu – aukso vertės. Atsakingas rinkėjas tai supranta. Tačiau  manau ne vienas iš čia esančių man pritars – dalis visuomenės apie mūsų darbus žino tiek, kiek Dviračio žynios parodo. Pasikalbi, paaiškini, žmonėms akys atsiveria. Šioje situacijoje pabūkime godūs – neleiskime savo sunkiu darbu užaugintais vaisiais mėgautis tiems, kurie kaišiojo pagalius į ratus ir tyčiojosi iš mūsų pastangų, iš mūsų susitelkimo ir iš mūsų pasiekimų. Privalome surasti laiko pokalbiams ir susitikimams. Netiesa kad žmonės pikti. Jie pavargę, dauguma – suklaidinti ir tebeklaidinami, ar tiesiog mulkinami populistų. Suprantu, kad esame įpratę dirbti, o ne kalbėti, bet šioje situacijoje kalbėjimas – pusė darbo. Labai svarbaus darbo. Mūsų pareiga padėti žmonėms atskirti pelus nuo grūdų.

Ir kas galėjo pamanyti, kad pradėjus trisdešimtuosius Nepriklausomybės atgavimo metus reikės kariauti už teisę gyventi nepraskolintoje, neišvogtoje, interesų klanų neišsidalintoje Lietuvoje ir kad taip nelengva bus tai daryti. Tačiau, jei jau  sugebėjome krizę įveikti, verslo šešėlį sumažinti, eiti į energetinę nepriklausomybę, turime sugebėti  žmonėms parodyti šių ir daugybės kitų darbų rezultatus. Galų gale, nebijoti tiesiai šviesiai pasakyti, kad paprasčiausiai nebėra kito pasirinkimo, jei dar laikome save lietuviais ir jei žodis Lietuva mums reiškia ne vien galimybę imti, gauti ir naudotis.

Komentuokite