Visų Šventųjų išvakarėse – apie būties trapumą

Šis savaitgalis visiems šiek tiek kitoks nei įprasta. Anapilin išėjusiųjų artimųjų kapus lankome ne vien tam, kad sugrėbtume lapus, uždegtume žvakes ir sukalbėtume už juos maldą.

Visų Šventųjų ir Vėlinių laikas  man – ypatingas. Ir visai ne dėl gražių žvakių jūrų miestų kapinėse ir kaimų kapinaitėse. Šiomis dienomis  tampame dvasingesni. Mintimis ir maldomis pabūname su tais, kurių nebėra šalia. Ir dar geriau suvokiame – kokie brangūs ir svarbūs dar esantieji čia, su mumis, ir kokia neįkainojamai vertinga kiekviena  gyvenimo akimirka.

Daug pastangų  ir laiko atiduodame siekdami didingiausio savo gyvenimo tikslo, laukdami tobulos laimės. O kartais viskas daug arčiau nei galima įsivaizduot.  Nes kiekvienas neišgyventas momentas  - praradimas. Jis nebesugrįžta. Kaip ir Amžinybėn išėjusieji.

Norėčiau palinkėti tikrojo susikaupimo ir tikrosios ramybės Visų Šventųjų  ir Vėlinių dienomis. Pagarbos mirusiesiems ir atlaidumo gyviesiems. Būtent gyviesiems turėtume jausti didesnę moralinę skolą, nes taip dažnai nebelieka laiko pabūti, pasikalbėti, pasidžiaugti ar paliūdėti kartu. Kinų išmintis sako: „Niekada nelauk kol turėsi laiko“. Linkiu surasti laiko nuoširdžiai maldai už jau išėjusiuosius, linkiu rasti laiko džiaugtis gyvenimu ir šalia esančiais žmonėmis.

Komentuokite