Žiūrim ką turim

Vitas MATUZAS

Dvi savaites laiko džiaugsmui turintis Vakarinės rinkimų apygardos kandidatas į Seimą Povilas Urbšys nė neslepia euforijos. Laimėjo prieš patį Matuzą. Juk to ir eita. Tariamoji pergalė ne tiek jau ir mažai kainavo. Tiesa, ne P.Urbšiui, o visiems mokesčių mokėtojams. Tad jis lyg ir ne visai pagrįstai savinasi pergalę, kuria turėtų dalintis su būriu pareigūnų, operatyvinių darbuotojų, sekiojusių Matuzų šeimą metų metus. Dirbta išties daug ir iš peties, kad staiga pasiligojęs Panevėžio STT vadas  parodomojoje rinkiminėje  kovoje „pribaigtų“ Matuzą. O kas beliko. Juk pats pasakė, kad nekenčiamas Matuzas teismo nebijo. Jei jau pats bylos sumanytojas leidžia suprast, kad teist nėra už ką, akivaizdu, kad specialiosios tarnybos valstybės pinigus švaistė vien tam,  kad šiandien P.Urbšys džiaugtųsi pergale politikos fronte. Mąstantiems daugiau nei aišku, kad tai – galingos, nebaudžiamos jėgos pergalė prieš neįtikusį politiką.  Tokios „pergalės“ normalia kalba susidorojimu vadinamos.

Teisingumo simboliu save laikantis P.Urbšys ir per karingą savo rinkimų kampaniją neslėpė, kad jis – išskirtinis kandidatas, kuriam net įstatymai negalioja. Jis ramiai spjovė į rinkimų reklamą reglamentuojančius įstatymus, pareikšdamas , kad jie -  nedemokratiški. Rinkimų prievaizdai tik skėsčiojo rankomis, nedrįsdami nė piršteliu paliesti nelegaliai platinamos P.Urbšio vaizdinės agitacijos.  Paklausus – kodėl užmerkiamos akys prieš pažeidimus, sulaukiau jau įprasto atsakymo – bijom. Ir labai panašu, kad bijančiųjų ratas tik plėsis. Nes P.Urbšiui mano pavardė jau tapo jo vaizduotėje suformuoto blogio sinonimu.

Nuoširdžiai užjaučiu jo konkurentą antrajame rinkimų ture darbietį Alfonsą Petrauską. Išskirtinai subtilią ir orią rinkimų agitaciją vedančiam Darbo partijos atstovui jau prilipdyta vagių partijos nario etiketė. O frazė – „matuzų daug“,  mano supratimu,  tereiškia viena: ir šį konkurentą bus bandoma sudoroti panašiais metodais kaip kad esu trypiamas aš. Alfonsui linkiu stiprybės, nes puikiai suprantu ką reiškia,  kai prieš tave išžygiuoja teisingumą pagal savo įsitikinimus vykdanti kariauna.

Vakarinė apygarda unikali dar ir tuo, kad nemaža dalis kandidatų Seimo nario mandato siekė ne iš didelio troškimo tarnauti Lietuvai. Tiek P.Urbšys, tiek I.Čeilitkienė, tiek dar kol kas meraujantis Vitalijus Satkevičius ėjo ne Lietuvai dirbt, o kariaut su Matuzu. Ar į karą išėjo savo noru, ar sulaukę primygtinių rekomendacijų – istorija kol kas nutyli. Tik keisti sutapimai neduoda ramybės. Kalbos apie Panevėžio savivaldybėje švaistomus pinigus nutilo V.Satkevičiui prisijungus prie kovotojų prieš Matuzą kariaunos.  Žiniasklaida klykė  ir tebeklykia apie neteisėtai įdarbintus patarėjus, apie šimtus tūkstančių litų, neteisėtai išmokėtų savivaldybės biurokratams, o prokurorai – tylėjo. Negi pulsi žmogų, kuris tapo P.Urbšio sąjungininku kovoje prieš Matuzą. O trumpa žinutė vienos televizijos žinių laidoje, kurioje teigiama, kad Panevėžio prokurorai palaiko rinkimuose dalyvaujanti merą V.Satkevičių ,  nurašyta kaip nesusipratimas ir žmogiškojo faktoriaus klaida.

Galbūt V.Satkevičiui ir atrodo kad jis laimėjo. Aš manyčiau kitaip.  Žmogus tiesiog sąžiningai atidirbo už tai, kad valdiškų pinigų švaistymo skandalas tiesiog būtų ištrintas ir iš prokurorų, ir iš panevėžiečių atminties. Tik labai jau keista, kai prie P.Urbšio pergalės visa širdimi prisidėjęs V.Satkevičius giriasi, jog rinkimai parodė kas yra tikrasis TS-LKD Panevėžio skyriaus lyderis. Dar įdomiau, kad tokiu lyderiu apsiskelbė jis pats. Žmogus, jau kurį laiką ėjęs prieš partijos įstatus, į šuns dienas išdėjęs Vyriausybę, Premjerą, ministrus ir jo darbų nedirbančius Seimo narius. Lyderiu apsiskelbė asmuo, spjovęs partijai į veidą ir išrūkęs gelbėti P.Urbšio pergalės.

Ne man spręst, ar skyriui reikia lyderio, kuris išduoda partijos kolegas dėl asmeninės naudos. Dar manau, kad labai jau drąsu save laikyti lyderiu, kai narystė partijoje sustabdyta ir, už veikimą prieš partiją, jos narius, matyt bus visai panaikinta. Tokie „lyderiai“ parankūs tam tikriems žmonėms kaip klusnūs tikslo siekimo įrankiai. Tikslą pasiekus – įrankiai tampa nebereikalingi. Tad klausimas – jei jau nebereikalingas kovotojų prieš Matuzą kariaunai – kodėl toks žmogus turėtų būt reikalingas partijai, kurią ką tik dergė, juodino ir išdavė? O gal meras manosi, kad jis – neginčijamas miesto lyderis? Tačiau ir čia jau derėtų būti kuklesniam – vargani pusantro tūkstančių balsų – mano galva greičiau reiškia žmonių pasitikėjimo nebuvimą, o ne miesto bendruomenės palaikymą. Lyderis – stipresnis, moralesnis, išmintingesnis ir doresnis už kitus. Kas gi gerbtų lyderį,  pietums šveičiantį kotletą iš vaikų darželio auklėtinių katilo? O ką jau bekalbėt apie pagarbą žmogų, atsukusiam nugarą bendražygiams sudėtingiausiu momentu.

Prieš Matuzą kovojusi kariauna pasiekė tik tiek, kad iš 33 vietos TS-LKD sąraše per 2008-ųjų metų rinkimus į Seimą, mane stumtelėjo į 35-ąją vietą. Ir dėl tokio kepštelėjimo kelerius metus darbavosi krūvos agentų, susivienijo tariamai Matuzo nuskriaustųjų būriai, iššvaistyti valstybės pinigai.

Akivaizdu tik viena – kariaut prieš Matuzą patiko, tad žvilgsniai krypsta į kitus. Anot P.Urbšio, kiekvienas miestas turi savo matuzą. Taip ir norisi paklaust – ar tiek metų algą STT gavote už tai, kad išėjęs į pensiją turėtumėt su kuo kariaut?  Žinoti, kad Lietuvoje ganosi vagių kaimenės ir neužkirsti tam kelio teisinėmis priemonėmis mažų mažiausia aplaidus požiūris į darbą.  Peršasi išvada, kad   vagimi, kyšininku gali būt apšaukiamas kiekvienas, jei to tik prireikia kovotojų už iškreiptą  teisingumą kariaunai. Tad kova su Matuzu – tik prasideda. Šio mūšio taikinys jau aiškus. Visiems P.Urbšio valia  perkrikštytiems į matuzus linkiu stiprybės.

Per rinkimų kampaniją lankiausi panevėžiečių namuose. Didžiam kariaunos įniršiui turiu pasakyt, kad nei vienas žmogus durų prieš nosį neužtrenkė. Atvirkščiai – kalbėjomės ilgai ir nuoširdžiai. Esu dėkingas už palaikymą. Už mane balsavo stiprūs ir principingi žmonės. Tik tokie žmonės gali pasipriešinti neteisybei. Tik tokie žmonės geba kurti, o ne griauti.

Komentuokite